Priklausomybė nuo narkotikų: kuo anksčiau susirūpinsite, tuo lengviau bus sveikti

Kuo anksčiau ši pagalba suteikiama, tuo geriau, teigia Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialo medicinos psichologė Vytautė Vaitkutė.

– Kokios priežastys lemia, kad žmogus pradeda vartoti narkotines medžiagas?

– Labai svarbu suprasti, kad žmogus nepradeda vartoti narkotinių medžiagų galvodamas: noriu tapti priklausomas. Motyvai, lemiantys narkotikų vartojimą, dažniausiai yra smalsumas, noras patirti ką nors naujo, pritapti prie draugų rato, atsipalaiduoti, pabėgti nuo įtampos, trumpam pakeisti savo sąmonės būseną, padidinti darbingumą ir pan. Vienas pabando ir tuo viskas baigiasi eksperimentavimo etape, o kitas, pavartojęs tam tikrą laiką, susiduria su rimta priklausomybe.

Priklausomybė yra sudėtinga liga, kurios išsivystymą lemia biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Svarbi gali būti ir genetika, žmogaus nervinės sistemos jautrumas, psichikos sveikatos sutrikimai. Taip pat gyvenimo patirtys: traumos, nesaugūs santykiai, vienišumas, sunkumai šeimoje, arba kai žmogus pasiekia visus užsibrėžtus tikslus, o naujų neturi. Reikšmės turi ir aplinka, kurioje gyvena, jį supantis ratas žmonių, narkotikų prieinamumas. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad priklausomybę nuo narkotinių medžiagų lemia ne viena konkreti priežastis. Dažniausiai tai daugybės dalykų susidėjimas į vieną, kai psichoaktyvioji medžiaga tampa savotišku emocijų reguliavimo būdu – tiek siekiant sustiprinti malonesnes emocijas, tiek bandant pabėgti nuo nemalonių.

– Suprantama, nepradedama nuo pačių stipriausių, vadinamųjų sunkiausių, medžiagų vartojimo. Kaip tas pabandymas rūkyti žolę ir pan. perauga į sudėtingą priklausomybę? Kodėl žmogui norisi svaigintis vis labiau ir stipriau? Kokie procesai vyksta smegenyse?

– Pirmiausia norėčiau sureaguoti į medžiagų skirstymą į lengvas ir sunkias. Klinikinėje praktikoje stengiamės taip neskirstyti, nes bet kuri psichoaktyvioji medžiaga gali sukelti priklausomybę, o jos vartojimas gali turėti rimtų padarinių žmogaus psichikai, fizinei sveikatai, santykiams ir gyvenimo kokybei. Žinoma, skirtingos medžiagos turi skirtingų rizikų, tačiau lengvo narkotiko sąvoka gali klaidinti.

Norėčiau atkreipti dėmesį į vadinamąją žolę, t. y. kanapes. Vis dar gana gajus mitas, kad kanapės priklausomybės nesukelia. Tačiau yra žmonių, kurie kreipiasi pagalbos būtent dėl kanapių vartojimo ir su tuo susijusių problemų. Todėl svarbu kanapių vartojimo neromantizuoti ir nenormalizuoti.

Be to, nėra taip, kad žmogus, pradėjęs vartoti vieną medžiagą, būtinai pereis prie kitos. Būna pacientų, kurie ilgą laiką vartoja tą pačią medžiagą ir būtent nuo jos yra priklausomi. Tačiau būna ir kitaip, kai didėja tolerancija ir jau tarsi nebeužtenka tos medžiagos poveikio, todėl pradedama ieškoti kitos medžiagos, kuri sukeltų stipresnį poveikį. Kartais žmogus ima maišyti medžiagas, siekdamas tam tikros norimos būsenos.

Narkotikų vartojimas iš pradžių gali būti labiau epizodinis – vakarėlyje, savaitgalį ar tik susitikus su tam tikrais draugais. Tačiau daliai žmonių jis palaipsniui tampa vis svarbesne gyvenimo dalimi. Smegenyse formuojamos asociacijos, kad kai pavartoji, tampa lengviau. Čia įsijungia labai svarbus mechanizmas, psichoaktyvioji medžiaga greitai pakeičia žmogaus savijautą. Jeigu žmogui sunku, jis jaučia nerimą, įtampą, liūdesį, o pavartojęs trumpam pasijunta geriau, smegenys suvokia šį ryšį ir jis ima rinktis lengvesnį kelią – tą, kuris suteikia greitą palengvėjimą, nors ilgainiui sukelia daug žalos.

Ilgainiui vartojant smegenys prie medžiagos poveikio prisitaiko. Todėl gali didėti tolerancija, kai tai pačiai būsenai pasiekti reikia vis daugiau narkotinės medžiagos. Be to, formuojasi dirgikliai, kai tam tikri žmonės, vietos, emocijos, situacijos automatiškai gali sužadinti norą vartoti.

Iš šalies lengva pasakyti: tai kodėl jis tiesiog nenustoja vartoti? Tačiau priklausomybės atveju keičiasi smegenų atlygio sistema, motyvacijos, streso ir savikontrolės procesai. Tai nereiškia, kad žmogus tampa neatsakingas už savo elgesį, tačiau vien pasakyti „turėk valios ir nevartok“ neužtenka, dažniausiai reikia kompleksinės specialistų pagalbos.

Vytautė Vaitkutė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kada, pagal kokius požymius galima įvardyti, kad asmuo jau yra priklausomas?

– Vien pagal tai, kiek žmogus vartoja, priklausomybė nenustatoma. Svarbiau tai, kas vyksta žmogaus gyvenime ir kiek jis kontroliuoja savo vartojimą. Priklausomybė diagnozuojama remiantis nustatytais medicininiais kriterijais, aprašytais Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje TLK-10, diagnozę nustato gydytojas psichiatras, įvertinęs žmogaus būklę.

Tačiau kasdienybėje yra dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Norint sumažinti ar nustoti vartoti narkotines medžiagas, nepavyksta. Žmogus daug laiko pradeda skirti medžiagai gauti, vartoti arba slėpti, kad vartojo, ir atsigauti po vartojimo.

Vartojama narkotinė medžiaga pradeda trukdyti darbui (kartais galima pastebėti sumažėjusį produktyvumą, nekokybiškai atliktus darbus, jų atidėliojimą), mokslams (sunkėja įsiminimo procesai arba tiesiog neskiriama laiko mokslams), santykiams (atsiranda pykčių, asmuo kartais nori pats atsiriboti nuo aplinkinių, o kartais kyla konfliktų dėl vartojimo), šeimai.

Labai svarbus požymis, kad žmogaus interesai palaipsniui siaurėja, kas buvo anksčiau malonu: sportas, draugai, pomėgiai – tampa nebe taip svarbu ir atidėliojama, gyvenimas pradeda suktis vien apie vartojimą.

– Iš Jūsų praktikos – kokios pagalbos priemonės veiksmingiausios?

– Kuo anksčiau žmogus gauna profesionalią pagalbą, tuo geriau. Reikalingas kompleksinis požiūris – vertinant ne tik patį vartojimą, bet ir žmogaus psichologinę būklę, sveikatą, šeimos ir socialinę situaciją. Kai pacientai atvyksta gydytis, labai svarbus pirmas pokalbis su gydytoju psichiatru. Reikia suprasti, kas vyksta žmogaus gyvenime, kokie jo lūkesčiai, kas paskatino kreiptis pagalbos ir kaip jis pats mato savo ligą.

Tada įsitraukia ir psichologas. Kartu ieškome motyvacijos keistis, bandome suprasti, kas žmogui sukelia norą vartoti, kokias emocijas jis bando su medžiaga reguliuoti, ir ieškome kitų būdų tas emocijas išjausti. Jei matome, kad nepavyksta dirbant ambulatoriškai pasiekti ir išlaikyti blaivybės, žmogus siunčiamas į stacionarą, kur kasdien suteikiamos gydytojo psichiatro, psichologo, socialinio darbuotojo, slaugytojų ir kitos paslaugos, siekiant įgalinti pacientą suprasti ir suvaldyti ligą.

Nėra vieno stebuklingo metodo, kuris tiktų visiems. Veiksmingiausias gydymas, kuris pritaikomas konkrečiam žmogui – jo būklei, motyvacijai, gyvenimo situacijai ir poreikiams.

– Kokie psichologiniai gydymo metodai šiuo metu taikomi? Kokius taikote Jūs? Kuo jie veiksmingi?

– Gydant priklausomybes taikomi įvairūs moksliškai pagrįsti metodai: motyvacinis interviu, kognityvinės elgesio terapijos, dialektinės elgesio terapijos metodikos, atkryčio prevencija, impulsų kontrolės stiprinimas, psichoedukacija, taip pat darbas su traumomis ir kitais psichologiniais sunkumais.

Tačiau nėra vieno stebuklingo metodo, tinkančio visiems. Mano patirtis rodo, kad veiksmingiausias gydymas yra toks, kuris pritaikomas konkrečiam žmogui – jo būklei, motyvacijai, gyvenimo situacijai ir poreikiams. Nereikėtų ieškoti vieno recepto ir bandyti jį pritaikyti visiems, nors natūralu, kad norisi to vieno recepto, nes taip būtų lengviau suvaldyti ligą.

Todėl kartais ir nutinka, kad žmogui, priklausomam nuo narkotinių medžiagų, nepadeda būtent tas kelias, kuris padėjo kitam žmogui. Tai nereiškia, kad gydymas neveikia ar kad žmogus nenori sustabdyti ligos. Tai reiškia, kad reikia ieškoti būtent jam tinkamo gydymo būdo. Gydant priklausomybę labai svarbu matyti ne tik ligą, bet ir konkretų žmogų.

Visiems prieinama pagalba

Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC) teikia mokslu grįstas ir efektyvias medicinines, psichologines ir socialines paslaugas priklausomybe sergantiems žmonėms ir jų artimiesiems.

Daugiau informacijos: https://www.rplc.lt/.