Socialiniuose tinkluose jų šeimos gyvenimą seka tūkstančiai žmonių, o mes kalbamės su Monika apie sprendimus, kurie daugeliui šiandien skamba kaip tikras nuotykis.
– Šeši vaikai – rimtas iššūkis atminčiai. Supažindinkite su visais.
– Anikei vasarą sueis devyneri, Vincentui – septyneri, Juozapui – penkeri, Etelei – ketveri, Samsonui – pusantrų metų, o Liudvikui – dar tik trys mėnesiai.
– Iš Vilniaus persikėlėte į vienkiemį Mažojoje Lietuvoje ir tikinate, kad nė minutę nesuabejojote savo sprendimu. Jei dabartiniai Jūsų namai galėtų kalbėti, ką jie papasakotų?
– Papasakotų, kad šį namą nusipirkome netikėtai. Baigę studijas gyvenome Vilniuje, todėl iš pradžių ieškojome namų arčiau sostinės. Tačiau nė vienas variantas neatitiko mūsų išsikeltų kriterijų, todėl nusibeldėme net į Mažąją Lietuvą apžiūrėti sodybos, kurią radome pagal skelbimą.
Vos ją pamatę išsyk pasijutome lyg namuose. Tai nebuvo nei logika, nei protu pagrįstas sprendimas – veikiau intuicijos padiktuotas žingsnis. Tiesiog jautėme, kad būtent čia norime kurti savo ateitį. Tokiose situacijose labai pasitikime Dievu. Tikime, kad Jis žino, kur mus atvedė ir ką čia turėtume daryti.
Aišku, iš aplinkos reakcijų sulaukėme visokių. „Arba jūs labai drąsūs, arba labai... išprotėję“, – sakė žmonės. Tačiau mes pardavėme namus Vilniuje ir išvykome į vienkiemį be kelio atgal – tarsi žinodami, kad viskas susiklostys taip, kaip turi susiklostyti, nes, kokia bus mūsų ateitis, sprendžiame ne mes vieni.
– Gal patys esate kilę iš pajūrio krašto ir tiesiog paklusote protėvių šauksmui?
– Mano vyras gimė Telšiuose, nors beveik visą gyvenimą praleido Vilniuje. Aš esu klaipėdietė, bet į Vilnių su tėvais išvykau dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, paskui likau studijuoti Vilniaus universitete kultūros istorijos ir antropologijos. Mane visuomet traukė istorija, žavėjo paveldas, būtent dėl to patraukė ir šis šimtametis namas.
Beje, paauglystėje pasvajodavau, kad norėčiau gyventi Mažojoje Lietuvoje. Šis regionas – kitoks, išskirtinis, turintis ypatingą dvasią. Tačiau tuo metu, kai pirkome šį namą, apie savo svajonę buvau pamiršusi. Buvo keista suvokti, kad svajonė kažkaip išsipildė, nors sąmoningai dėl jos beveik nieko nedariau. Tikiu, kad tam tikras svajones dėl nebūtinai mums žinomų priežasčių į širdį įdeda Dievas ir randa būdų joms išpildyti.
Maža to, mano prosenelė buvo labai susijusi su Šilutės kraštu – čia mokytojavo, važinėjo iš vieno kaimo į kitą. Žinojau savo giminės istoriją, bet kol čia neatsikraustėme, tas žinojimas tarsi snaudė. Kai apsigyvenome, pasijutau lyg sugrįžusi namo.
– Šimtametį namą naujam gyvenimui prikėlėte patys, jame – daug autentiškų daiktų.
– Taip. Mums abiem patinka daiktai, kurie turi dvasią, juose – paveldas, kultūrinis dėmuo. Smagu žinoti, kad anksčiau čia gyveno kiti žmonės, kurie savo rankomis kažką statė, kūrė, galvojo apie tai, kaip čia gyvens ateinančios kartos. Aišku, jie nežinojo, kad užklups karas ir teks iš šio krašto bėgti.
Mes irgi statome ir stengiamės tai daryti ne metams, o dešimtmečiams. Kuriamės tikėdamiesi, kad mūsų vaikai taip pat norės čia gyventi, kad galėsime šį paveldą palikti jiems.
Suprantame, kad tai užtruks – renovacija nevyksta greitai, bet su senais daiktais taip jau yra: jiems reikia laiko, dėmesio, rūpesčio. Paprasčiau būtų nusipirkti nauja, bet ar įdomiau?
– Savo įdomybėmis dalijatės socialiniuose tinkluose kodiniu pavadinimu „Adventures_are_calling“. Ką Jums tai duoda?
– Norime žmonėms parodyti, kad gali būti ir kitokių gyvenimo būdų. Taip, šiandien kaimas tarsi atgimsta, bet kartu žmonės nori visko greitai ir su kuo mažiau pastangų. Mūsų gyvenimas tam prieštarauja – ne todėl, kad mums patinka sunkumai, bet todėl, kad tai, kas greitai pasiekiama, nebūtinai turi vertę.
Kartais tas mūsų dalijimasis įkvepia kitus žmones, o kartais, sulaukus grįžtamojo ryšio, – ir mus pačius. Mes rodome, kokia didelė vertybė yra šeima, ir dalijamės savo šeimos gyvenimu: kuo užsiima vaikai, ką kuriame savo rankomis, kaip paprastą dieną pasidarome mažą šventę.
Tai požiūrio formavimas. Mes stengiamės gyventi per džiaugsmo ir pasitenkinimo prizmę. Aišku, ne visada pavyksta – ir pykstamės, ir liūdime, bet kartu mokomės džiaugtis tuo, ką turime.
Viena mano socialinių tinklų draugė prisipažino, kad jie su vyru nusprendė susilaukti vaikų, nes pamatė mūsų pavyzdį. Pagalvojau – oho! Tuomet tikrai prasminga tai, ką darome. Tiesiogiai niekam nieko neperšame, bet rodome savo pavyzdžiu, kodėl mums smagu turėti didelę šeimą.
Pardavėme namus Vilniuje ir išvykome į vienkiemį be kelio atgal – tarsi žinodami, kad viskas susiklostys taip, kaip turi susiklostyti.
– Vaikus ugdote patys namuose. Ar žadate suteikti jiems tik pradinį išsilavinimą, ar ketinate mokyti ir vyresnėse klasėse?
– Esame nusiteikę, kad bent jau pradinę mokyklą jie gali baigti ir namuose, – turime tam sąlygas. Be to, juk nebūtina sėdėti prie stalo ir sakyti: „Dabar mokysimės matematikos.“ Jos galima rasti ir kasdienėse situacijose.
Kol dar Anikė yra pradinio mokyklinio amžiaus, stebime šį procesą. Tarp šešių vaikų matau, kuriems labai tiktų lankyti mokyklą, tačiau kitiems standartizuotas mokymas būtų per sunkus.
– Kadangi vaikų daug, o Jūs, kai vyras išvyksta į darbą, liekate viena, – kaip pavyksta sustyguoti bendrą tvarką? Gal padeda taisyklės?
– Manau, kiekvieni namai turi savo taisykles. Kai laukiausi antro vaiko, metus pas mus gyveno mano jaunesnė sesuo. Atsikrausčiusi ji iškart paklausė apie taisykles. Tada ir pati susimąsčiau: ar jų išvis turime? Gyvendama supratau, kad jų yra daug, tik jos nerašytos, savaime susiklosčiusios.
Pirma taisyklė: mes – komanda. Kai šeimoje daug žmonių, natūraliai atsiranda noras veikti tik sau, dėl savęs. Mes skatiname vaikus viską daryti kartu: prižiūrėti daržą, tvarkyti kiemą, iš pievos surinkti akmenis. Valandą dirbame, paskui einame kartu valgyti ledų.
– Žinau, ką reiškia dirbti su vaikais: darbas išsitęsia dvigubai, o paskui dar tenka tvarkyti jo padarinius. Ar ne taip?
– Žinoma. Puikiai suprantu, kad pati tyliai viską padaryčiau dvigubai greičiau. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje taip formuojamas vaikų požiūris į darbą. Galima jų į nieką neįtraukti, tačiau kai jie taps paaugliais, juk staiga nepasakysi: „Eik kapoti malkų!“ Todėl mūsų tikslas – pasikloti pamatą, ugdyti bendrą suvokimą, kad mes vieni kitiems rūpime, todėl ir padedame. Aišku, mes su vyru atliekame didžiąją dalį darbų, bet stengiamės įtraukti ir vaikus.
– Ekranai, technologijos – šiais laikais tėvams tai itin opi tema. Kokios politikos laikotės Jūs?
– Gal kiek senamadiškos (šypsosi). Mes nesame už ekranus vaikams, net jei jie naudojami edukacijai, tarkim, anglų kalbai mokytis ar lavinantiems žaidimams. Yra ir kitų būdų tų pačių dalykų išmokti. Todėl mūsų vaikų gyvenime ekranų kol kas nėra. Išskyrus tradiciją – penktadienio filmą. Tačiau būna dienų, kai atvyksta svečių ar patys išvykstame ir rutina natūraliai pasikeičia.
Mums atrodo, kad vaikų vaizduotės nereikia stimuliuoti dirbtiniais būdais, nes tuomet jie išlieka kūrybingesni. Matau, kaip iš nuobodulio gimsta daug įdomių veiklų.
Kadangi mūsų vaikai dar neina į fizinę mokyklą, jie nepatiria socialinio spaudimo turėti telefoną. Du kartus per savaitę vežame juos į muzikos mokyklą, ir tai, ką stebiu per pertraukas, man labai nepatinka: tarkim, sėdi penkios draugės ant suoliuko, ir visos – savo telefonuose. Tai apie kokią draugystę kalbame?!
– Neseniai kalbinau daugiavaikės šeimos mamą, kuri pasakojo, kad pirmas vaikas dažniausiai būna didžiausias iššūkis, o vėliau tėvystė tarsi įsivažiuoja ir tampa lengviau. Sutinkate?
– Pradėkime nuo to, kad man pirmą dukrą auginti nebuvo sunku. Todėl labai greitai ryžomės susilaukti antro vaiko. Atrodė – tai čia tik tiek to vargo? Taip vienas paskui kitą gimė trečias ir ketvirtas vaikai. Juos vadiname savo kasmetinukais.
Aišku, buvo sunkių momentų ir didelių sveikatos problemų, kai gydytojai net negalėjo pasakyti, ar mūsų vaikas išgyvens. Buvo daug visko: ligoninių, savaičių reanimacijoje, operacijų, tačiau su Dievo pagalba visa tai įveikėme ir nelaikome šios patirties nepakeliama.Tiesiog tokia yra mūsų šeimos istorija, kuri mus dar labiau sustiprino.
Gimus penktam sūnui – Samsonui – visiškai nepasitvirtino posakis, kad paskutiniai vaikai auga patys. Tai buvo vaikas-rankinukas. Nuo pat pirmųjų dienų jo buvo daug – garsaus, reiklaus ir nuolat ieškančio mamos artumo, nes niekas kitas jam netiko. Dabar su vyru juokiamės, kaip, augindami tokį intensyvų vaiką, netrukus ryžomės susilaukti ir šešto.
Niekam nieko neperšame, bet rodome savo pavyzdžiu, kodėl mums smagu turėti didelę šeimą.
– Ar pavyksta skirti bent po trupinėlį individualaus dėmesio kiekvienam, kaip rekomenduoja psichologai?
– Kadangi didžiąją laiko dalį būnu su jais namuose, daug dalykų natūraliai darome kartu, kaip komanda. Todėl tas dėmesys dažniau yra bendras, įpintas į kasdienybę.
Tačiau per dieną vis tiek sugauni tam tikrų momentų. Jei matai, kad kuriam nors vaikui sunkiau, o kiti sau ramiai žaidžia, pasikvieti jį trumpam ką nors kartu nuveikti, pvz., kartu paskusti morkų ar šiaip ką nors visai paprasto. Tokios mažos, neplanuotos akimirkos ir tampa individualiu dėmesiu.
– Socialiniuose tinkluose mačiau Jūsų prašymą-kvietimą skirti lėšų naujam šeimos automobiliui. Kaip žmonės į tai reagavo? Ar pavyko jį įsigyti?
– Tai buvo praėjusią vasarą, kai netikėtai sugedo mūsų šeimos automobilis ir supratome, kad reikia naujo – didesnio. Kadangi patys dalijamės savo gyvenimu su kitais, kilo mintis – galbūt kas nors norėtų pasidalyti ir su mumis?
Iš pradžių prašyti buvo nedrąsu. Tačiau Povilas sakė: „O gal kas nors norėtų prisidėti, bet tu jiems net nesuteiki tokios galimybės.“ Nusprendėme pabandyti. Savo instagramo paskyroje „Adventures_are_calling“ paaiškinome situaciją ir pakvietėme tuos, kas nori ir gali, prisidėti prie šio mūsų nuotykio.
Reakcija buvo labai šilta ir pozityvi. Žmonės rašė žinutes, net atsiprašinėdami, kad gali prisidėti tik labai maža suma. Tada ir supratome: kai pats dalijiesi gerais dalykais, jie tarsi bumerangu grįžta atgal. Nors dalijimasis nebūtinai turi būti pinigais. Kartais užtenka gero žodžio ar parodyto dėmesio. Žmonės suaukojo net trečdalį automobiliui reikalingos sumos!
– Ar Jūsų smagi komanda turi kokių nors ritualų ar tradicijų? Galbūt tėtis kiekvieną sekmadienį kepa pačius skaniausius blynus?
– Pas mus blynus visai neseniai išmoko kepti vyriausia dukra Anikė. Per pusmetį tai tapo beveik tradicija (juokiasi).
Ne visai tradicija, bet labai svarbus mūsų kasdienio gyvenimo ritualas yra dėkingumas. Visuomet prieš valgant su vaikais padėkojame Dievui už maistą ir aprūpinimą, kiekvieną vakarą prieš miegą pasidalijame, už ką kiekvienas šiandien esame dėkingas; kas gero ir nebūtinai gero per dieną nutiko.
Norime vaikams ugdyti dėkingą širdį, nes labai lengva būti viskuo nepatenkintam, norėti daugiau. Mes mokome stabtelėti ir pasidžiaugti tuo, ką turime.
Kiekvienais metais stengiamės padaryti šeimos fotosesiją – jau ne telefonu, o pasikvietę profesionalų fotografą. Norime užfiksuoti mūsų šeimos augimą. Nuotraukas kabiname ant sienos ir labai įdomu matyti, kaip kažkada buvome dviese, paskui – trise ir tas skaičius vis augo. Tokia graži šeimos galerija. Tikiuosi, vaikams užaugus, bus įdomu po ją pasidairyti.
Kita graži tradicija – per kiekvieno vaiko gimtadienį stengiamės daryti tai, ką jis pats sugalvoja; norime jį pagerbti, parodyti, kad jis mums labai svarbus. Solenizantas išsirenka, kaip švęs, koks bus jo tortas ir pan. Gyvenant didelėje šeimoje tokio asmeninio pasirinkimo kasdienybėje būna mažiau, todėl gimtadienis tampa ypatinga diena.
– Cituoju Jūsų mintį: „Žmonės kartais galvoja, kad mes turime tiek daug vaikų todėl, kad mums labai paprasta juos auginti.“ Patvirtinsite ar paneigsite?
– Manau, kad auginti vaikus niekam nėra paprasta. Tačiau labai daug kas priklauso nuo požiūrio. Galima vaikus auginti ir beveik jų nematyti – tik nuvesti ryte į darželį, pasiimti paskutinį ir taip gyventi tarp rutinos fragmentų. Tačiau tai ne apie mus. Aš su savo vaikais būnu nuo ryto iki vakaro ir dar naktimis.
Kartais atrodo, kad jau nebegali. Tada sustoji, atsikvepi, išvažiuoji kokiam savaitgaliui viena ar su mažuoju, pailsi ir vėl atsiranda jėgų.
Kažkada kalbėjausi su savo komanda, kiek jie patys norėtų turėti vaikų. Vyriausioji Anikė pasakė: „Aš tai norėčiau turėti du, na, daugiausia tris, nes su daugiau jau labai sunku…“ Supratau, iš kur tokios mintys, – vaikai juk mato realybę.
Žinoma, nesu visą laiką išsišiepusi ir viskuo patenkinta. Juokingiausia, kad niekada ir pati neplanavau turėti tiek daug vaikų, – maniau, darysiu karjerą, o vaikai bus tik priedas. Tačiau gyvenimas pasisuko kitaip.
Kadangi visą laiką būnu su jais, labai gerai pažįstu kiekvieną kaip asmenybę – žinau, kas tinka vienam, o netinka kitam, kaip su kuriuo kalbėti, kad išgirsčiau ir būčiau išgirsta. Tikiu, kad dabar svarbiausia mano misija – auginti vaikus. Karjera dar spės ateiti, jei jos norėsiu.
Vyras juokiasi, kad kai jo nėra namuose, manyje įsijungia visai kitas režimas, ir tai tiesa. Namuose aš esu atsakinga už visus šešis. Nors labai daug padeda vyriausia dukra – pabūna su mažaisiais, pakeičia sauskelnes, pamaitina, bet piktnaudžiauti vaiko pagalba negalima. Vaikai turi džiaugtis vaikyste, o ne tapti mažais suaugusiaisiais.
– Kodėl, Jūsų manymu, dalis jaunų žmonių nenori turėti vaikų? Vieni sako – dėl geopolitinės situacijos, kiti – dėl ekologijos, treti – kad pasaulyje ir taip per daug žmonių…
– Kai nori – randi būdų. Kai nenori – randi priežasčių. Man tokie argumentai, kad per daug žmonių, skamba keistai, ypač matant gimstamumo statistiką Lietuvoje. Mokslininkai jau seniai įspėja, kad po kelių dešimtmečių tai gali turėti rimtų padarinių. Žmonės vaikų neturi, nes paprasčiausiai nenori. Tai jų pasirinkimas. Gyvenimas be vaikų gali būti lengvesnis, paprastesnis – tai faktas. (Aš nekalbu apie šeimas, kurios negali jų susilaukti.)
Augindama šešis vaikus, galiu išvardyti visas priežastis, kodėl kartais juos auginti būna sudėtinga ar nepatogu. Tačiau esu įsitikinusi, kad po daugelio metų, atsigręžusi atgal, tikrai nesigailėsiu.
Skaičiau psichologinį tyrimą, kuriame vyresnio amžiaus žmonės buvo klausiami, ko labiausiai gailisi nepadarę gyvenime. Vienas dažniausių atsakymų: „Gailiuosi, kad taip ir nepasiryžome turėti dar vieno vaiko.“ Tai man labai įstrigo. Kartais, atrodo, reikia tiesiog išdrįsti peržengti savo vidinį aš, savo ego, kuris sako: „Viskas tik man, tik mano patogumui.“
Žmogiška siekti karjeros, saugumo, geresnių finansinių sąlygų – niekas nenori gyventi sunkiai. Tačiau dažnai taip įsitraukiame į savo asmeninius tikslus, kad nepastebime, jog gyvenime yra kur kas gilesnių ir svarbesnių dalykų.
Jaunimas kartais vietoj vaiko pasirenka auginti gyvūnėlį. Mes taip pat turime šunį, kuris saugo mūsų kiemą. Tačiau aš su juo nesidaliju savo emociniu pasauliu. Kai man sunku, juk neinu išsikalbėti su šunimi. Tik su žmogumi gali dalytis tuo, kas vyksta širdyje: savo jausmais, išgyvenimais, abejonėmis, džiaugsmais.
Natūralu norėti pratęsti tai, kas esi tu pats. Priešingu atveju, kai aš išeisiu, mano giminės linija pasibaigs. Galimybė sukurti naują gyvybę – didis stebuklas. Jei jau Dievas mums davė galimybę būti to stebuklo dalimi, kodėl gi ja nepasinaudojus?!
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
Naujausi komentarai