Šeima – svarbiausias gyvenimo projektas

Niekas neatstos šeimos

Pasak Aušros, nerastume motinos ir tėvo, kurie sakytų, kad, galint iš naujo rinktis gyvenimo kelią, jie nenorėtų susilaukti vaikų. Kol žmogus neturi vaikų, ne jo galioje apsakyti, kokio įstabumo jausmas yra jų turėti. Šeima – visa ko pagrindas, šaknys. Šeima – Lietuvos egzistavimo, tęstinumo ir išlikimo garantas.

„Esu laiminga turėdama šeimą. Nekeisčiau jos į nieką kita“, – teigia Aušra. Prisipažįsta, kad jei prieš 30 metų nebūtų sutikusi Rimvydo, tikriausiai lig šiol liktų netekėjusi, vaikų neturėtų. Mat iki draugystės su juo mąstė maždaug taip: „Kam kurti šeimą, auginti vaikus, jei pasaulis mane, smalsią ir kūrybingą, vilioja daugkart įdomesnėmis galimybėmis? Yra ką man veikti ir be santuokos, šeimos.“

Šiandien Aušra ir Rimvydas – keturių vaikų tėvai: 24-erių Naglio, 21-ų Miglės, šešiolikmetės Ievos ir septynerių Igno. Vyriausias sūnus baigė laisvųjų menų ir ekonomikos studijas Amsterdamo universitete, tame mieste gyvena ir dirba. Miglė studijuoja ekonomiką Roterdamo universitete, Ieva – gimnazistė, Ignas baigė pirmą klasę.

Šventiškai: pasveikinti Rimvydo, Ispanijos universitete baigusio vadovams skirtą verslo studijų programą, atvyko žmona ir vyresni vaikai. / A. ir R. Karoblių archyvo nuotr.

Daugiau vaikų – daugiau laimės

„Miglė turi vadovo geną. Mūsų vaikai – skirtingų charakterių, protingi, kūrybingi ir, dėkui Dievui, sveiki, – pasidžiaugia į pokalbį iš darbo ištrūkęs Rimvydas. – Tai, kad jie šaunūs, sveiki, protingi, mūsų, tėvų, įtaka mažesnė. Žinoma, kai vaikai vystosi ir formuojasi jų įgūdžiai, tėvų ir mokyklos įtaka labai svarbi.“

Svarbiausiu veiksniu, lemiančiu vaiko charakterį, polinkius, protinius ir kitus sugebėjimus, pašnekovas laiko genetiką: pirmiausia – iš tėvų ir senelių paveldėtas savybes.

„Aušros tėvai – mokslo žmonės, mano – taip pat protingi, išsilavinę: tėtis – miškininkas, mama – teisininkė. Ne veltui sakoma, kad didžiausia Lietuvoje nutikusi blogybė – XX a. vidurys, kai buvo išnaikinta daug tautos genofondo“, – sako Rimvydas.

Jis – paties įkurtos bendrovės „Via Solis“ generalinis direktorius, vadovaująs 50 darbuotojų kolektyvui. Įmonė daugelyje Lietuvos vietovių, taip pat Saudo Arabijoje, Sakartvele, kitose šalyse ant žemės ir gyvenamųjų namų, mokyklų, kitų pastatų įrengė saulės elektrinių, kurių moduliai pagaminti pagal Rimvydo sugalvotą technologiją. Jos, pasak pašnekovo, ilgaamžiškesnės už ankstesnių versijų saulės modulius.

Saulės elektrinės – ne pirmus metus ant bangos, vadinasi, A. ir R. Karobliai – pasiturintys žmonės, tad bepigu jiems auginti daugiau vaikų.

„Mes turtingi, nes turime keturis vaikus! Kiekvienas jų yra lobis. Kai šeimoje atsiranda mažas vaikas, bėdos dalijasi iš joje augančių vaikų skaičiaus – tiek kartų mažėja, o džiaugsmai dauginasi iš tiek pat. Gyvenimo šeimoje našta sumažėja, o iššūkių nepadaugėja“, – atšauna Rimvydas.

Kartu su vaikais augame ir mes, tėvai. Jie skatina mus keisti gyvenimo kryptį, įsitraukti į naują veiklą.

Keičia į gera

„Kai pasaulyje taip nestabilu – siaučia politinės ir kitokios krizės, – neįmanoma įvertinti verslo rizikų, – žino Rimvydas ir klausia, ir pats atsako: – Kas didžiausia žmogaus vertybė, didžiausias jo turtas, pasiekimų viršūnė? Šeima, draugai, sveikata. Šeima, vaikai – svarbiausias mano ir Aušros gyvenimo projektas. Visus skatinu turėti kuo daugiau vaikų. Žinoma, jie pakeis tavo ir visos šeimos gyvenimą, tačiau tik į gera. Kartu su vaikais augame ir mes, tėvai. Jie skatina mus keisti gyvenimo kryptį, pvz., įsitraukti į naują darbinę ar kitokią veiklą.“

Vyrui pritaria žmona: „Vaikas – ne kiekvienam žmogui duotas stebuklas. Džiaugsmas stebėti, kaip jis auga, tampa protingesnis“. Ji pastebi, kad vienuoliams lengva dvasiškai nušvisti. „O tu nušvisk šeimoje“, – retoriškai siūlo Aušra, turėdama mintyje į būties suvokimo aukštumas įkopusius biologinius ir nebiologinius tėvus, motinas, kitus artimaisiais ar neartimaisiais besirūpinančius asmenis.

„Iš sūnaus Naglio gavau Bažnyčią: jei ne jis, nebūčiau atradęs tikėjimo Dievą – labai svarbaus dalyko gyvenime. Tai nutiko, kai sūnų vedėme į užsiėmimus, skirtus vaikams pasiruošti eiti Pirmosios Komunijos. Tai, ko ten mokėsi sūnus, sudomino ir mane, todėl nutariau įsigilinti. Galima laikyti sutapimu tokį mano įtikėjimą Dievą. Vis dėlto tai laikau sūnaus dovana man. Dukros dovanojo ir dovanoja kitų džiaugsmų, – paprašytas pateikti pavyzdžių, kaip vaikai keičia gyvenimo kryptį, didina džiaugsmą, vardija Rimvydas. – Kai vaikai pradėjo mokytis universitetuose, ir aš nusprendžiau nestovėti vietoje. Dvejus metus kas antrą mėnesį dviem trims savaitėms skridau į Ispanijos verslo universitetą. Taip vaikams rodžiau pavyzdį, kad mokytis turi ir suaugusieji.“

Atgaiva: ar Lietuvoje, ar kur toliau išvykus – šeimai gera poilsiauti gamtoje. / A. ir R. Karoblių archyvo nuotr.

Verslo sėkmės kodas

Vėliau Rimvydas gilino verslininkystės, ekonomikos žinias Kinijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje. „Kartais ten važiuodavau su žmona ar vienu iš vaikų, – pasakoja jis. – Visą gyvenimą dirbu sau.“

Polinkį į verslumą atskleidė permainingas praėjusio amžiaus devintasis dešimtmetis, kai, Lietuvoje griuvus senajai politinei ir ekonominei sistemai, prasidėjo naujoji. Tuomet daug kas šalyje puolė, pasak pašnekovo, daryti versliuką. Puolė ir jis, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazistas.

Esą anuomet vykti į Maskvą ar kitų šalių miestus ir parduoti iš ten parsivežtą kavą, pieno miltelius, drabužius, kitas prekes buvo populiari saviraiškos forma.

„Savaitgalį vakare su draugu sėdame į traukinį „Vilnius–Talinas–Vilnius“. Ryte išlipame Taline, apsiperkame, o vakare sėdame į to paties maršruto traukinį – keliaujame namo. Grįžę prekes išnešiojame po komiso parduotuves. Po 2–3 savaičių skaičiuojame pelną“, – mena Rimvydas.

Savo, kaip verslininko, gyslelę sieja ne su apsukrumu, gudrumu, o su kūrybingumu tobulinant idėją ir kantrumu, darbštumu ją verčiant realybe.

„Manau, daugelis verslininkų kuria idėjas. Siekiant jas paversti norimu rezultatu, daugiau nei patirtis lemia sėkmė, bet daugiausia – darbas“, – patyrė pašnekovas.

Spalvina džiaugsmu

Sutuoktiniai – jaunatviškesnės išvaizdos, nei atrodo dažnas jų amžiaus žmogus. Kaip pavyksta tokiems būti?

„Stengiamės. Laikomės režimo. Auginant vaikus, lengva jo laikytis. Vyras aktyviai sportuoja. Gerai jaučiuosi, nes namie atlieku jogos pratimus. Žiemą vasarą – visus metus – rytais maudomės Lampėdžių karjere: aš – kartą per savaitę, Rimvydas – beveik kasdien. Pernai Kalėdų pirmąją dieną jis ten eketėje turškėsi tris minutes, o aš įlindusi bemat kaip kamštis iššoviau ant ledo. Sveikai maitinamės“, – savo ir vyro jaunatviškos išvaizdos ištakas vardija Aušra.

„Nevalgau angliavandenių, pusryčių. Praktikuoju protarpinį badavimą – valgau po vakarienės praėjus šešiolikai valandų, – žmoną papildo Rimvydas. – Daug dėmesio skiriame darbo ir poilsio pusiausvyrai. Svarbu nepersidirbti, pailsėti. Jei jaučiu, kad dirbdamas atsidūriau emocinėje duobėje, einu atostogų. Stengiamės viską, ką darome, pakreipti taip, kad kiekviena diena ir visas gyvenimas mus džiugintų, nekeltų nuobodulio. Nerūkome. Antrus metus nevartoju jokio alkoholio. Neatsimenu, kada ragavau stipraus svaiginamojo gėrimo. Alkoholis, cigaretės – nuodas.“

Galbūt tokio jo elgesio tikslas – dar ir kitas, sutampa su jau minėtu – vaikams rodyti pavyzdį? „Nebūtina, kad vaikai sektų mano pėdomis dabar. Man smagu rodyti jiems pavyzdį. Tokia mano, tėvo, pareiga“, – atsako pašnekovas.

Esą svarbu savo elgesiu, kokį laikąs tinkamu, įsirašyti į vaikų atmintį. Jiems kai koks jo elgesys galbūt nepriimtinas, tarkime, kad, siekdamas subalansuoti emocinę būklę, susirinkti save išsibarsčiusį, dažnai pirmiausia eina į bažnyčią. Tačiau, tikėtina, vaikams ateityje pravers iš atminties išnirę tėvo elgesio pavyzdžiai, kuriuos jie kol kas ignoruoja.

Vaikas – ne kiekvienam žmogui duotas stebuklas. Džiaugsmas stebėti, kaip jis auga, tampa protingesnis.

Svarbu kalbėtis

„Tėvas turi būti atsvara mamai, ypač švelniajai, – telktis griežtumą, taisykles, kai vaikai bando ar plečia ribas“, – vieną iš tėvo vaidmenų įvardija Rimvydas. Užjaučia moteris ir vyrus, kurie be antrosios pusės augina vaikus: „Sudėtinga.“ Baisisi statistika, bylojančia, kad beveik pusė susituokusių išsiskiria po metų kitų: „Tai didelis smūgis visuomenei, šeimoms. Vaiką, užaugusį be vieno iš tėvų, lydi tuštuma.“

Aušros ir Rimvydo nuomone, viena pagrindinių priežasčių, kodėl poros skiriasi arba nenori susilaukti daugiau vaikų, – nutrūksta moterį ir vyrą sieję artumo, intymumo saitai. Taip nutinka, kai jie, pasidavę dideliam gyvenimo tempui, persidirba, negeba skirti laiko sau kaip porai. Užuot išsikėlę didesnius už galimybes lūkesčius, tarkime, užsigeidę nuvykti prie jūros ar aplankyti svečią šalį, kai tam stinga lėšų ar laiko, galėtų geresnę gyvenimo kokybę susikurti apie save. Pvz., kartu sportuoti, gaminti maistą ar pasivaikščioti po parką.

Kviečia žinių apie tėvystę semtis Šeimų universitete. Jo lankytojai suskirstomi į grupes pagal tai, kokio amžiaus vaikus augina. Jose aptaria su atžalomis susijusius atvejus. Kalbėdamiesi – dalydamiesi žiniomis, patirtimi, svarstydami – randa išeitis iš keblių vaikų auginimo, ugdymo, bendravimo su jais situacijų ir pan.

„Dažnas Šeimų universiteto lankytojas susilaukia daugiau vaikų, mat jame skatinama kalbėtis“, – tikina Rimvydas. Jis su žmona – šio universiteto grupių moderatoriai: jose įplieskia pokalbį, neleidžia jam užgesti, kol iš kamino nepasirodys baltas dūmas – kol tėvai neišgvildens atvejo, neras atsakymo į rūpimą klausimą.

Laukiami: svetur gyvenantį Naglį aplankė sesės Ieva ir Miglė, brolis Ignas. / A. ir R. Karoblių archyvo nuotr.

Su vyru – saugi

„Jei ne Rimvydas, neturėčiau tokios šeimos, kokią turiu. Jis man – likimo dovana, – Aušra užsimena, kas, be meilės, privertė ją prieš 24 metus nerti į santuoką, ne į kitas pasaulio viliones. – Su Rimvydu jaučiuosi saugi nuo pat mūsų pažinties pradžios. Kaip už uolos. Kalbu ne apie šeimos materialinę padėtį, o apie jausmus. Moteriai šeimoje svarbiausia – jaustis saugiai. Tokia ji jaučiasi pirmiausia tada, kai pasitiki vyru. Be sutuoktinių pasitikėjimo vienas kitu byra jų tarpusavio santykiai, taigi ir šeima. Jie, nepasitikėdami vienas kitu, tampa ne vieniu, o kiekvienas lieka vienas.“

Taip Aušra kalba negirdint vyrui – jam išskubėjus į darbą. „Labai myli vaikus. Jiems rodo puikų pavyzdį, kaip siekti tikslų. Dėmesingas visiems šeimos nariams. Jo pagrindinė savybė – džiaugtis gyvenimu. Savyje turi daug džiaugsmo. Juo užkrečia mane, melancholikę, – toliau apie vyrą kalba Aušra. – Darboholikas: mėgsta daug dirbti. Labiau ne dėl pinigų, o dėl to, kad jam gera dirbti. Save realizuoja darbe. Išmoko nepersidirbti – jau randa pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio.“

Moteris pataria vaikus gimdyti ir dėl sveikatos: „Tai privers jus pasitempti, gyventi tinkamu ritmu.“

Atspindi vienas kitą

„Mano tėvai (šiauliečiai Joana ir Kazimieras Romualdas Župerkai, mokytoja ir kalbininkas – aut. past.) susituokę 60 metų ir neatsibodo vienas kitam. Man irgi neatsibodo tas pats vyras. Atsibostų, jei kartu gyventi būtų paprasta, nekiltų konfliktų. Šeimos gyvenimas – nuolatinis vyro ir moters prisitaikymas vienam prie kito, ieškant kompromisų, derantis. Todėl įdomus, be to, moterį ir vyrą augina, tobulina“, – svarsto pašnekovė.

Pamini kivirčą ne kartą įplieskusią... grietinę. Esą vyras vis pyko, kai ji pirkdavo grietinę, kurios pakuotė jam nepatinka. „Dabar perku dviejų pakuočių grietinę: vieną – jam, kitą – man patinkančią“, – šypsosi moteris.

Įvardija pagrindinę priežastį, dėl kurios įsiplieskia konfliktas tarp šeimos moters ir vyro: „Ego. Štai kur šuo pakastas!“ Esą, porai susidūrus su rimtesne problema, skleidžiasi visa ego puokštė, kai kiekvienas įsitikinęs, kad jis yra geras, protingas, teisus, o antroji pusė – bloga, kvaila, klysta.

„Nebūna taip, kad poroje vienas geras, kitas blogas. Žmogus atspindi kitą žmogų. Jei manai, kad kitas blogas, apsigręžk – savyje ieškok priežasties. Šeimoje atsikratydamas egoizmo, augini save. Kodėl tiek daug skyrybų? Vyrui ir moteriai gyvenant kartu, sunku suderinti požiūrius. Lengviau būti vienam“, – mintija Aušra.

Kad žmogus atspindi žmogų, ji įsitikino pozuodama studentams. Kiekvieno atskirai fotografuojama, nejučiomis persimainydavo – tarsi tapdavo jo esybės aidu. Tad ir jų nuotraukose buvo vis kita.

Pratęsė giminės tradiciją

Pasak Aušros, gimstamumas šalyje mažas ir todėl, kad gyvenimas tapo laisvesnis, siūlo daug laisvalaikio, pažinimo galimybių, tarp jų – keliones po platųjį pasaulį.

„Be to, prasidėjo karai. Gyvenome lengvai, kol aplink jų nebuvo. Dabartinis jaunimas mato, kas gresia auginant vaikus. Kaip, gyvenant tokioje nesaugioje vietoje, leisti į pasaulį gyvybę?“ – retoriškai klausia Aušra.

Ji nemano, kad didesnės išmokos už vaikus skatins gimstamumą: „Motinystė, tėvystė – didžiulis darbas. Todėl ir didžiuojamės, kad, sumažėjus gimstamumui, turime net keturis vaikus. Buvo sunku juos išnešioti ir pagimdyti. Daug sunkumų – psichologinių, kitokių – laukia mamos ir pagimdžius. Mažas žmogutis visiškai priklausomas nuo mamos – reikia juo rūpintis, negali eiti į darbą. Todėl ir svarbu, kad ji jaustųsi saugi, galėtų vaiką auginti be didesnių be rūpesčių.“

Save Aušra vadina nesibaigiančia mama: „Užauginusi mažiausią vaiką, išeisiu į pensiją.“ Sako, kad susilaukdama paskutinių dviejų vaikų tarytum pratęsė giminės moterų tradiciją: „Manęs mama susilaukė būdama 35-erių, tokio pat amžiaus buvo sesuo, kai gimdė. Gimdyti normalu net sulaukus 40–46 metų“, – neabejoja pašnekovė.

Pripažįsta: auginant vaikus, tarp kurių nemažas metų skirtumas, tenka įveikti daugiau iššūkių, nei auginant pametinukus ar 2–4 metais vyresnius už vienas kitą. Tačiau dėl to – tik įdomiau.

Jai, stebėjusiai, ko vyresni vaikai mokėsi darželyje, mokykloje ir ko jaunesni mokosi dabar, liūdna dėl to, kuria linkme pasuko švietimo sistema. Bodisi: „Kas daroma su egzaminais! Juose tarsi nori sukirsti vaiką. Skandinavijos mokyklos – vienodo mokymo lygio, o Lietuvoje – nelygybė: mokyklos konkuruoja, vaikai jose įgyja nevienodą išsilavinimą, per daug muštro, per mažai su realiu gyvenimu susijusių žinių. Ar normalu, kai vaikams jau nuo pirmos klasės samdomi korepetitoriai?“

Paauglys – sukeistas vaikas?

„Kova su vaikais dėl ekranų – kasdienis iššūkis“, – teigia Aušra. Pirmuosius du jos vaikus, kaip ir jų bendraamžius, nuo mažens masino kompiuterinių žaidimų, jaunėlius – kitokie ekranai. Moteris spėja: jei augdama būtų turėjusi konsolę, tikriausiai taip pat, kaip ekraninė karta, vengtų skaityti. Mat vaizdas nukonkuruoja tekstą – įdomumą dovanoja lengviau nei knyga.

„Iš to lengvumo nieko gero. Norint ko nors pasiekti, būtina stengtis. To mokome ir vaikus. Pirmiausia reikia turėti tikslą. Jei nežinai, kur eini, nežinia, kur nueisi“, – sako Aušra.

Iš patirties žino: maži vaikai – meilūs, jaukūs, švelnūs, o kai ūgteli, jie, ypač paaugliai, praranda šių savybių. Dažnas paauglys maištauja prieš tėvus, kovoja už savo teises. „Gal mano pupuliuką kas nors sukeitė“, – suabejoja persimainiusio vaiko tėvai.

Pašnekovė pataria paauglių tėvams būti kantriems: kalendoriuje braukti šio jų gyvenimo tarpsnio dienas, giliai įkvėpus iš lėto iškvėpti, kai jie maištauja, – praeis. Paauglystė prasideda ir baigiasi. Vienų vaikų ji ankstyva, kitų – vėlyva. Niekas jos neišvengia.

„Užuot paauglį spaudę, skatinkite jį prisiimti atsakomybę už savo elgesį, veiksmus, ypač kai jis ūgiu pasivijo ar praaugo jus. Nekalbėkite su paaugliais, ypač berniukais, kol jų nepamaitinote, – neklausys“, – patirtimi dalijasi Aušra.

Pripažįsta kaltę: motinystės entuziazmo pagauta, pirmagimį kinkė į kelias ugdomąsias veiklas. Pasak jos, būtina įsiklausyti į savo vaiką – suvokti, ko jam reikia: veiklos, bruzdesio ar ramybės.

„Esu dėkinga tėvams, kad negrūdo manęs į darželį – išprašiau daugiau manęs ten neleisti. Sėdėjau šalia tėvo stalo, kai jis rašė, skaitė. Man nuo mažens patiko stebėti aplinką – ne bendrauti“, – atskleidžia Aušra.

Kita vertus, tėvai, pastebėję vaiko talentą, pomėgius, privalo jį atitinkamai ugdyti. Nuskriaudžia vaiką, jei to nedaro. Juk pomėgis gali virsti profesija, be to, jis būtinas dvasinei pusiausvyrai.

Motinystė nevargina

Aušra su Rimvydu susipažino, kai abu studijavo Kauno technologijos universitete: ji – verslo administravimą, jis – mechaniką. Rimvydas vėliau ISM universitete įgijo vadybininko ir ekonomisto specialybę, o Aušra Vytauto Didžiojo universitete – žurnalistės.

Kaip kvėpuoti, jai būtina kurti – rašyti, tapyti. Tam skiria laiko vakarais, po buities darbų, kitų su šeima susijusių rūpesčių.

Ji – dviejų romanų autorė. Prisimindama savo darbo metus televizijoje, veikusioje Lapėse, Kauno rajone, rašo trečią romaną „Lapių vilkai“.

„Motinystė išmoko branginti, veiksmingai panaudoti laiką. Kūrybos procesas mane užburia, – teigia pašnekovė. – Pavargstu nuo buities, ne nuo motinystės. Apsieinu be psichologo. Mano ramybės uostas – draugės: priima tokią, kokia esu. Moteriai sunkiais gyvenimo atvejais svarbu išsišnekėti: palengvėja.“