Motinystė ir tėvystė – didi galybė

Tyška džiaugsmo purslai

„Brangioji, džiaugiuosi, kad mūsų keliai susikirto ir esame kartu. Išlik visada tokia, kokia esi: rūpestinga, mylinti, nuostabi mama ir žmona. Be tavęs nebūtų mūsų ir nuostabiausių akimirkų, praleistų kartu. Myliu tave“, – savo feisbuko paskyroje sveikindamas žmoną gimtadienio proga viešai dalytis šiltais jausmais išdrįso žemaitis, kariškis A. Valantinas.

Taip jis dar kartą nuo to laiko, kai sutiko Viktoriją, pasidavė, paliudydamas, kad meilė stipresnė už žemaitiško santūrumo ir kario skydus – pramuša juos.

Viktorijos džiugesys, kai ji kalba apie laimę būti Artūro žmona ir trijų vaikų mama, panašus į galingo krioklio vandens purslus, kuriuose žaidžia, tirpsta saulės spinduliai. Tuomet atrodo, kad Viktorija – ne Viktorija, o bekraštė džiaugsmo jūra arba laimės turėti šeimą melodija. Arba – paties Viktorijos krioklio vandenų šniokštime ištirpusi saulė. Toks didelis šis džiaugsmas! Kaip atstumas nuo žemės iki dangaus.

Moteris prisipažįsta turinti slaviško kraujo: tėvas – ukrainietis ir totorius, mama – lietuvė. Tad ir dėl to – ne tik iš didelės meilės vyrui, vaikams, gyvenimui – esanti atvirai jausminga. Kas ją pažįsta, pridurtų: širdinga, dvasiškai stipri.

Sutuoktiniai neslepia nelinksmos jųdviejų šeimos gyvenimo pusės – sunkumų, iššūkių. Susidūrę su jais, abu atsiskleidžia kaip kantrūs, ištvermingi, viltingi, vienas kitą palaikantys, atjaučiantys bendrakeleiviai.

Atpildas už sunkumus

„Šeima – vyras ir vaikučiai – didžiausia Dievo dovana man“, – ne kartą panašiai pakartoja Viktorija. Kai tai sako, jos veide, akyse įsižiebia ir ilgai negęsta džiaugsmo žiburiai. Jie ryškiai dega, nepaisant, kad iš moters atminties neišblėso skaudūs išgyvenimai, susiję su nėštumais, vaikų gimtimi. Džiaugsmas turėti vaikų nugali slogučius, patirtus vaikystėje, ankstyvoje jaunystėje ir nuo meto, kai tapo motina.

Viktorija, užsiminusi apie ašarų, kančios lydimas dienas ir naktis, kai augo tėvų namuose ir lankė vidurinę mokyklą, sako, kad ši skausminga praeitis ją užgrūdino kaip asmenybę – išmokė nepasiduoti sunkumams, branginti, ką dabar turinti – su Artūru sukurtą šeimą.

Pašnekovė tiki, kad vyras ir vaikai yra geriausias, koks tik gali būti, atpildas jai už anuomet, jaunomis dienomis, patirtus sunkius išgyvenimus ir maldas, siekiant nepalūžti.

Viktorija gimė ir užaugo Zarasuose. „Kai augau su sese, mus nuolat lydėjo baimė, skausmas, ašaros. Kaip ir mama, namie jautėmės nesaugios dėl tėčio elgesio. Kieme užgauliojo vaikai. Vaiką traumuoja patyčios... Mama plušėjo dviejuose trijuose darbuose: iš vieno skubėjo į kitą. Ji viena išlaikė šeimą. Stengėmės gerai mokytis, kad ji didžiuotųsi mumis, – prisimena Viktorija. – Maldos padėjo mums nepalūžti. Mane ir sesę nuo to gelbėjo ir gerosios mokytojos, žinojusios apie nelengvą situaciją šeimoje. Net mažas vaikas kitaip elgiasi, jaučiasi, jei tiki Dievą ir draugauja su malda. Pvz., jei yra įskaudintas, netrunka pajusti, kad nušvito dangus, visas pasaulis. Tikėti Dievą ir justi jo globą – nežemiškas pojūtis. Noriu, kad ir vaikai tai justų – žinotų, kur kreiptis, kai bus sunku.“

Vakarinė bendrystė

Dienai baigiantis, Viktorija su sūnumis ir vyru, jei jis ne darbe, skaito pasakas, tada meldžiasi, garsiai skaito vaikišką Bibliją, aptaria jos ištraukas. Tikslas – ne vien brandinti ar stiprinti, gaivinti tikėjimo Dievą galios pojūtį.

Pasak moters, tokiais vakarais ji sužino, kuo gyvena, kaip jaučiasi, ką patyrė vaikai. Kartą vienas sūnus paklausė: „Mamyte, ar galiu paprašyti Dievo, kad iš manęs nesijuoktų darželyje?“ Aptariamos įvairios sūnų elgesio situacijos. „Mama, noriu papasakoti“, – neretai tuomet pareiškia vaikai, dažniausiai vyriausias Karolis, – jis šnekutis.

„Vaikai atsiprašo Dievo, jei iškrečia šunybių. Jam padėkojame už dieną, kitas gyvenimo dovanas. Jei reikia, prašome Jo pagalbos. Mokomės skirti gėrį nuo blogio. Dažnai jiems kartoju: „Būkite stiprūs ir drąsūs. Stenkitės gyventi teisingai.“ Mokau, kad suklupus svarbu grįžti prie Dievo žodžio – gaivintis tikrojo gyvenimo šaltiniu“, – kitas maldingų vakarų prasmes atskleidžia Viktorija.

Moteris sako, kad vaikų auklėjimas daugiausia gula ant jos pečių, mat kartais vyro nėra namie po savaitę dvi ar ilgiau. Juk kariškis. Jis dažnai dalyvauja Lietuvos karių šauktinių ir savanorių pratybose.

Eina paskui vienas kitą

„Aš – tikinti nuo mažens. Patyriau, kad Dievas laimina tikrus, gerus dalykus, jei su jais susijęs žmogus eina per gyvenimą su meile, dėkingumu. Įsitikinau, kad, kai tokio žmogaus niekas Žemėje nepaguodžia, jį paguodžia Dangus. Kai susipažinau su vyru, jis netikėjo Dievo. Artūras su charakteriu: ko nenori, nedarys. Tačiau meilė galinga. „Einu paskui tave“, – tarė jis, kai pakviečiau kartu lankyti bažnyčią ir melstis namie su vaikais“, – pasakoja Viktorija.

Ar ji vienvaldė šeimoje? „50 proc. ir 50 proc.“, – šypsosi Artūras. Suprask: sprendžiant su šeima susijusius reikalus, tarp sutuoktinių vyrauja lygybė ir brolybė. Daugmaž vienodas skaičius atvejų, kai vienas eina paskui kitą – veikia atsižvelgdamas į gyvenimo draugo nuomonę, polinkius ir pan.

„Meilė, tikėjimas ir pagarba vienas kitam – vieni svarbiausių mūsų šeimos variklių“, – patikina Viktorija.

Mamos pienas – ne tik maistas

Sutuoktinių sūnums Karoliui – aštuoneri, Deividui – penkeri, Eimantui – dveji metai.

„Nuo pat vaikų gimimo stengiuosi jiems duoti viską, ką galiu ir turiu geriausio. Savo pienu vieną po kito juos maitinau net pusseptintų metų: kiekvieną – iki dvejų ar pustrečių metų. Žindančios moters sveikata šlyja, mat ji savo organizmo medžiagas atiduoda vaikui. Tai žinodama, vis tiek žindžiau. Jei pasiryžau turėti vaikų, viską jiems atiduosiu, net aukodama savo grožį! Juk mamos pienas žindant vaiką – ne tik jo maistas. Tai – ir mamos meilė, šiluma jam, gilusis ryšys su juo, jo saugumas. Visa tai galėjau sūnums dovanoti. Laikas, kai vaikus maitinau savo pienu, man, kaip mamai, neįkainojamas“, – teigia Viktorija.

„Mama, tavo pienelis kvepia braškėmis, šokoladu“, – pašnekovė mena, kaip sūnus Karolis, būdamas pustrečių metų, priartėjęs prie jos krūtinės, pranešdavo, ko norįs.

„Jis norėjo mamos pienelio. Nemokėjau atsakyti. Karoliuko žindymą nutraukė mano liga – susirgau plaučių uždegimu“, – aiškina moteris.

Ji pasidžiaugia ilgo vaikų žindymo rezultatais: „Sūnūs auga stiprūs, sveiki. Kurie lankė darželį, iš jo neparsinešė ligų. Be to, ramūs, išvengė alerginių susirgimų.“

Kantrybė daro stebuklus

„Užsispyrusi, kantri“, – Viktorija mini savo savybes, ne kartą tapusias gelbėjimo ratu, kai bėda ištikdavo ją ar vaikus – gimusius ar dar tik glūdėjusius joje.

„Gimus Karoliukui, neturėjau pienelio. Gydytojos parūpino jam mišinukų, kvietė žindyvę. Pasiryžau pati žindyti. Patarta dažnai glaudžiau kūdikį prie savęs: jo kūnelį – prie savo kūno. Po dviejų savaičių mano krūtyse išryškėjo speneliai ir atsirado pieno, – Viktorija mini stebuklą, sukurtą jos užsispyrimo, kantrybės, ir priduria: – Mamos viską gali.“

tžalos: „Vyras po savęs turi palikti tai, kas geriausia – vaikus“, – tvirtina A. Valantinas. / Viktorijos ir Artūro Valantinų šeimos archyvo nuotr.

Pasak moters, visi jos nėštumai buvo sunkūs, komplikuoti. Antrasis – pražūtingas.

„Dukrytę praradau, kai jau pilvelyje ją jutau. Nors vaisius buvo mažas – tik trijų mėnesių, širdis sakė, kad tai mergytė... Lig šiol ją, angeliuką, jaučiu esant šalia. Labai skaudu buvo netekti vaikučio. Kai sunku, keliu akis į Dangų – apdovanoja stiprybe, ramybe. Sunku būtų be Dievo gyventi. Daug stebuklų Jis padarė mano ir visos šeimos gyvenime“, – tikina Viktorija.

Sopuliai virto laime

Pašnekovė paprašyta pamini daugiau aukštesnės jėgos apraiškų. Ji prisikankino ir į pasaulį beldžiantis pirmam sūnui. Neišgimdydama nerimavo ne dėl savo, o dėl jo gyvybės: įsčiose duso.

„Sužinojusi, kad mane ruošia cezario pjūviui, tariau sau: „Viską galiu!“ Garsiai meldžiausi, prašydama, kad nieko blogo nenutiktų kūdikiui, ir šaukiau: „Noriu pagimdyti!“ Šalia skandavo 6–7 medikės: „Viktorija, nepasiduok! Dar, dar!“ Melsdamasi ir jų skatinama pagimdžiau“, – prisimena moteris. Ji atkreipia dėmesį į šios visumos – žmogaus užsispyrimo, palaikymo ir maldos – galią.

Viktorija, laukdamasi Deivido, baiminosi, ar gims sveikas, juk tąsyk ji sirgo plaučių uždegimu. Laimė, pasak pašnekovės, visi sūnūs gimė sveiki drūti.

„Nėštumai ir kai kurie gimdymai buvo sunkūs. Vis dėlto Dievas davė sveikatos išnešioti ir pagimdyti tris vaikus. Jis apdovanojo mane gražia šeima. Esu laiminga, turėdama vaikučių ir gerą vyrą. Mano vaikystės ir ankstyvos jaunystės sopulys virto gražiu gyvenimu – ko neturėjau anuomet, turiu dabar“, – didžiausią savo gyvenimo stebuklą įvardija Viktorija.

Užjaus ir apgins

Kuo geras pašnekovės vyras? „Labai geros širdies, niekam nelinki blogo. Labai myli mane ir vaikus, moka mus nuraminti. Jis – kaip mano ir sūnų apsauga. Su juo gyvendama, jaučiuosi saugi. Ir vaikai auga saugūs. Kitaip, nei aš augau. Tėtis griežtas, bet labai mylintis, kantrus“, – teigia moteris.

Esą vyras padarys viską, ko reikia: ir automobilį, kitą techniką, namus, suremontuos, ir elektros sistemą įves ar sutvarkys, ir malkų priskaldys, ir šeimą palaikys, apgins.

Kaip apgins? Moteris pateikia pavyzdžių. Kartą, sunegalavusį sūnų nuvežus į ligoninės priimamąjį, jo pernelyg ilgai neapžiūrėjo medikai. Tėtis neapsikentęs išreikalavo ligoniukui suteikti pagalbą.

Viktorijai gimdant, slaugė jai priekaištavo: „Ko inkšti?! Neinkšk!“ Gimdyvės vyras įsikišo: „Ji neinkščia. Aimanuoja, nes skauda.“ Sakė, kad žmona itin kantri. Viktorija ištvėrė, net kai jai be nuskausminamųjų traukė dantį.

Smagu: vaikų malonumai su tėčiu ar be jo – tik atlikus pareigas. / Viktorijos ir Artūro Valantinų šeimos archyvo nuotr.

„Gerai jaučiausi žinodama, kad gimdydama galiu juo kliautis – užjaus, apgins, – teigia Viktorija ir pataria moterims: – Jei norite, o vyrai gali, tegu jie dalyvauja jums gimdant.“

Vienai – sunku

Pasak pašnekovės, svarbu, kad vaikelio besilaukianti, gimdanti, juolab pagimdžiusi moteris justų artimų žmonių šilumą, dėmesį. Jeigu gimdyvė neturi vyro, te rūpesčiu ją apgaubia mama, teta ar draugė. Kartais tiek nedaug reikia, kad jos neužkluptų pogimdyvinė depresija: paklausti, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos, pasiūlyti ją ar kartu išgerti kavos.

„Kūdikio susilaukusiai moteriai likti su juo vienai – labai sunku. Kai šalia vyras – viskas gerai. Kai šalia geras vyras – labai gerai. Dievas mums, moterims, skyrė dalią gimdyti ir kitokią – jautresnę – nei vyrų psichiką. Tačiau ir jų psichika nevienodai reaguoja į gimdymą. Pogimdyvinė depresija – jautri tema. Gerai, kad pastaruoju metu ji vis dažniau gvildenama“, – svarsto Viktorija.

Viktorija Valantinienė: Meilė, tikėjimas ir pagarba vienas kitam – vieni svarbiausių mūsų šeimos variklių.

Ji prisipažįsta, kad po trečio sūnaus gimimo ketino kreiptis į psichologą. Mat vyras dalyvavo ilgalaikėse pratybose, ji su vaikais buvo jo gimtojoje sodyboje Tytuvėnuose. Vargas, likus vienai su trim mažais vaikais. Tačiau vėl laimėjo moters užsispyrimas, sau tarus: „Viską galiu!“ Šį sunkmetį įveikė be psichologo pagalbos, stiprindama save pati, šildoma kaimynų dėmesio: jie atnešdavo daržovių, kitų gėrybių, pašnekindavo.

Gerumą įskiepija tėvai

Šįmet sutuoktinių sūnus Karolis baigė pirmą klasę. Kol nelankė mokyklos, Viktorija stengėsi jį ir sūnų Deividą pasiimti iš vaikų darželio kuo greičiau.

„Noriu vaikams atiduoti kuo daugiau savęs – savo artumo, meilės. Kai juos išleisdavau į darželį, apnikdavo jausmas, kad nerealizuoju savęs, kaip mamos. Stengiausi kuo daugiau juos laikyti prie savęs. Vaikams darželis – kaip suaugusiesiems darbas: pervargsta ilgai jame būdami. Iš kitos pusės – gerai: vienoje vietoje daug vaikučių, jie mokosi bendrauti. Tačiau žmogiškumą, gerumą vaikui įskiepija tėvai, – mintija Viktorija. – Karolis neseniai pasakė: „Mama, kaip gerai, kad daugiausia buvau su tavimi, ne darželyje“. Mat pajuto, ką reiškia ilgai būti mokykloje.“

Pašnekovė apgailestauja, kad, kol vaikai maži, per mažai jos dėmesio tenka vyrui. „Per laiką, kai auginame vaikus, ištrūkome motociklu tik į aštuonis pasimatymus po tris valandas. „Mama, padėk! Mama, paruošk! Mama, to nenoriu valgyti! Noriu to!“ Užsisukau įvairių patarnavimų vaikams rate, – kasdienybės paveikslą tapo pašnekovė. – Tačiau vyras supratingas. Kaip ir aš, žino, kad vaikai greitai užauga. Ateityje turėsime daugiau laiko dviese. Kai vyras grįžta namo, atsipalaiduoju, pasijuntu moterimi. Vaikai prisibijo jo. Tėtis pasakys – ir klauso. Vyras pastebi, kad aš, vaikams kantriai aiškindama, kaip ir kodėl elgtis pritinka ar nevalia, išeikvoju daug energijos. Tokia esu. Manau, juose liks kas nors iš to, ko mokiau.“

Atgaiva: Valantinų šeimai miela žemė, gamta. Ateityje jie ketina gyventi kaime. / Viktorijos ir Artūro Valantinų šeimos archyvo nuotr.

Dėkoja už griežtumą

Viktoriją iš rutinos netikėtai vis ištraukia vyras. Tenka greitai susikrauti daiktus ir visiems penkiems, palikus Kauną, kur gyvena, traukti į Zarasus ar Tytuvėnus, kitą šalies vietovę ir mėgautis tenykšte gamta, žvejoti, uogauti, grybauti, pliuškentis.

Tytuvėnuose laukia ir darbai: lesinti vištas, rinkti obuolius, skinti uogas, ravėti daržą ir pan. „Sūnūs dar ir todėl sveiki, kad valgo sveikai užaugintą maistą. Norime, kad žinotų, iš kur jis atsiranda, užaugtų darbštūs, atsakingi“, – teigia Viktorija.

Artūras Valantinas: Vyras gali gyventi dėl savęs, kol jam ne daugiau nei 30–33 metai. Vėliau savo jėgas, laiką, dėmesį turėtų skirti šeimai.

Esą sūnūs žino, kad jie pramogaus – maudysis, riedės mini keturračiu, gaus telefoną, žvejos su tėčiu ir pan. – tik tada, kai padarys namų darbus, surinks obuolius, sukraus malkas, atliks kitas pareigas.

Pašnekovė dėkinga mamai už griežtumą: „Tokia buvo, nes norėjo man gero.“ Ir Artūras už tą patį dėkingas tėvui. Antai jis paauglį sūnų anksti keldavo į ūkio darbus – neleisdavo ilgai kirmyti lovoje. Jei ne griežtas tėvas, vargu, ar Artūras būtų darbštus, atsakingas, susidorotų su įvairiais vyriškais darbais.

Paplojo delfinai

Viktoriją ir Artūrą supažindino draugai. „Kai jį pamačiau, kūną persmelkė šiurpuliukai. Pajutau, kad tai mano žmogus. Po mėnesio jis nupirko man bilietą į Norvegiją slidinėti kartu“, – mena moteris. Kuo ji užkariavo Artūro širdį?

„Paprastumu. Man nerūpėjo jos, o jai – mano materialinė padėtis“, – atsako Artūras.

Artūras Viktorijai pasipiršo Klaipėdoje, delfinariume. Priklaupęs sakė atiduodąs savo gyvenimą jai. Keturi delfinai paplojo. Viktorijai ši akimirka brangi, nepamirštama, kaip ir jųdviejų vestuvės. Jas, vykusias Karininkų ramovėje, organizuotas dainininkės Agniežkos ir muzikantės Kamilės, pašnekovė taip pat vadina Dievo dovanotu stebuklu. Užsimezgusi stipri, šilta draugystė su šia muzikante – šio stebuklo dalis.

Artūro nuomone, šeimos nesukūręs vyras – netikras vyras. „Vyras gali daryti, ką nori, gyventi dėl savęs, kol jam ne daugiau nei 30–33 metai. Vėliau savo jėgas, laiką, dėmesį turėtų skirti šeimai, spręsti su ja susijusius iššūkius. Koks gyvenimas be iššūkių?! Vyras po savęs turi palikti tai, kas geriausia – vaikus“, – įsitikinęs Artūras.

Vyrą, kuris gyvena dėl savęs, būdamas vyresnis nei 30–33 metų, Artūras vadina palaida bala. Mena pirmagimio susilaukusio draugo priekaištą: „Kodėl anksčiau man nesakei, kad turėti vaikų – labai gera?“ Prabėgo metai ar dveji, ir priekaištautojas džiaugėsi turįs du vaikus.

Didžiulė atsakomybė

„Būti trijų vaikų mama ir beveik vien jiems atiduoti pusseptintų savo gyvenimo metų – didžiulis moters pasiaukojimas. Jis atsiperka su kaupu, matant saugius, laimingus vaikus ir jaučiant, kad ne be tavo pastangų sukurtos šeimos pamatai yra tvirti“, – apie savo vaidmenį šeimoje svarsto Viktorija ir mintį patikslina, šį pasiaukojimą pavadindama dovana tiems, kuriuos ji myli labiausiai pasaulyje.

„Tikėjimas Dievą – mūsų šeimos pagrindas. Stengiamės vaikams įskiepyti gyvą tikėjimą, saugosiantį juos visą gyvenimą. Vaikai, turėdami šį dvasinį pamatą, augs žinodami, kas yra tikrosios vertybės: meilė ir pagarba savo artimui, atjauta, ramybė širdyje. Mums svarbu, kad namuose vyrautų pagarba vienas kitam – būtų įsiklausoma į šeimos nario nuomonę, jis būtų palaikomas. Vaikai nesimoko iš žodžių. Jie mokosi iš to, kaip tėvai bendrauja tarpusavyje, su kitais žmonėmis, kaip dorojasi su iššūkiais. Kuriame aplinką, kurioje vaikai augtų jausdami, kad juos besąlygiškai mylime, branginame“, – apie savo ir vyro misiją kalba Viktorija.

Pasiilgo kūrybos, žemės

„Manau, rudenį, kai darželį lankys ir jauniausias sūnus, išjudės mano sustojęs laikas – atsigausiu dvasiškai, galėdama realizuoti save kūrybiškai: groti gitara, dainuoti, kurti tekstus, eilėraščius, piešti, tapyti“, – viliasi moteris.

Namų kvartete ji groja gitara, Karolis – kanklėmis, kiti du sūnus – dūdele arba būgneliu, visi dainuoja.

Artūras, baigęs karinę tarnybą, ketina su šeima gyventi Tytuvėnuose. Čia pasistatysiąs namą ir ūkininkausiąs. „Man patinka viskas, kas susiję su žemės ūkiu. Smagu dirbti gamtoje. Žemdirbystė teikia džiaugsmą“, – tvirtina jis.

Karinę tarnybą vadina lengvesniu darbu nei „ganyti“, auklėti sūnus. „Kartais po atostogų į darbą grįžtu kaip į poilsio namus... Vis tiek gera su vaikais bet kokiu atveju – ir kai klauso, ir kai neklauso“, – šypsosi vyras.

„Pamilau merginą, o dabar turiu trijų vaikų mamą“, – išdidžiai taria jis, kai žmona apgailestaudama prasitaria, kad tikisi atsigauti ir fiziškai, mat nėštumai priaugino svorio.