Kiekvienas vaikas – vertybė
Neseniai sutuoktinių keturmetis anūkas Ignacas į žoliapjovės degalų bakelį pripylė vandens. Ką daryti? Karbiuratorius užterštas. Nespėjus jo nuvežti išvalyti, priartės sutarta valanda išvežti žaliąsias atliekas – žolę, o ji nebaigta pjauti. „Auga kūrybingas žmogus“, – anūko išdaigą pateisina Raimondas.
Mažasis išdaigininkas – vienas iš penkių Ramunės ir Raimondo dukters Julijos vaikų. Abi šeimos gyvena po vienu stogu, dalijasi ta pačia virtuve ir kitomis erdvėmis. Tad namuose turbūt nestinga ne tik pyplių krečiamų išdaigų – apstu ir jų keliamo triukšmo? Kas bus, kai senelių namuose gyvens ar viešės dvigubai daugiau anūkų?
„Man patinka tas kryžius. Kiekvienas vaikas man – vertybė. Nesvarbu, kelia triukšmą ar nekelia. Ne tau, žmogau, spręsti, kur vaikas turi būti – ne tavo teisė terptis į Dievuliuko planus“, – atsako Raimondas. Jo planuose, kaip pats sako, yra 22–24 anūkai.
Ramunė savo ir vyro 43 metus kartu trunkantį bendrą gyvenimą apibūdina kaip planą, kurio juodu nesudarė, tik vykdo. „Neplanavome, kiek ir kada susilauksime vaikų. Visi, kurių susilaukėme, – netyčiukai. Mūsų vaikai planuoja: visi jų vaikai – suplanuoti“, – atskleidžia Ramunė.
Ji – advokatė. Penkeriais metais už žmoną vyresnis Raimondas – taikomosios matematikos ir informacinių technologijų mokslininkas, ėjo docento pareigas dviejose Vilniaus ir dviejose Kauno aukštosiose mokyklose, 20 metų vadovavo tarptautinės įmonės verslo valdymo sistemų diegimui jos padaliniuose, esančiuose įvairiose šalyse. Dabar – senjoras.
Brangina, kas įsčiose
R. ir R. Baltrušaičių duktė dailininkė animatorė Gabrielė augina keturis, sūnus šeimos gydytojas Ignas – du, kultūros vadybos studijas baigusi duktė Julija – penkis vaikus. Sūnus ekonomistas Jonas ir globotinė Deina – dar be antrųjų pusių, bevaikiai, taip pat gyvena tėvų namuose. Tiesa, Jonas įsikraustė į pirties namelį, pavertęs jį butuku.
„Aš, žmona ir mūsų vaikai – laukiniai. Mat augome, gyvenome ir gyvename supami natūralios gamtos. Todėl branginame gyvybę, esame jai atviri, – teigia Raimondas ir pabrėžia: – Branginame tai, ką Dievas siunčia į Lietuvos moterų įsčias, – pagrindinę lietuvių tautos, kartu ir šalies – išlikimo sąlygą.“
Ramunės santykis su anūkais – savitas. Neseniai ji liko namie viena su abiejų dukrų vaikais – iš viso devyniais, nuo dvejų iki keturiolikos metų amžiaus. Kaip su jais susitvarko panašiais atvejais?
„Kai namie anūkų – tuntas, nėra nei tvarkos, nei drausmės, – šypsosi Ramunė. – Pavargusi nuo anūkų, užsidarau kitame kambaryje. Žinoma, budžiu, kad neužsigautų ar ko nors neiškrėstų.“
Ji nekviečia visų anūkų į parką, blynų valgyti ar kitokius pasibuvimus. „Man įdomiau pasiimti vieną anūką ir kur nors su juo vykti, ką nors veikti, kad galėčiau jam į akis pažiūrėti, sužinoti, kuo gyvena, ką mėgsta“, – sako Ramunė.
Augindama savo vaikus irgi stengėsi pasinaudoti proga pabendrauti su kiekvienu tik dviese. Tarkime, veždavo dukrą į treniruotę, paskui abi užsukdavo į kavinukę ledų, aptardavo, kas rūpi.
Taip Ramunė elgėsi prisiminusi, kas jai buvo malonu, kai augo. „Esu kaunietė, augau su broliu. Patiko, kai tėtis mane kur nors nusiveždavo. Gera buvo sulaukti mamos prie išėjimo iš jos darbo ir kartu eiti į parduotuvę, šnekučiuotis“, – pašnekovė aiškina, kodėl taiko tokią ryšį tarp vaiko ir jo suaugusio artimojo stiprinančią patirtį.
Jai, mergaitei ir paauglei, taip pat patiko su tėvais, broliu slidinėti Kleboniškio miške, tėčio vairuojama motorine valtimi skrieti Nemunu ir Kuršių mariomis į Juodkrantę, talkinti seneliams mamos tėviškėje Pakruojo rajone, Gegiežių kaime. Ramunė ir Raimondas, panašiai elgdamiesi savo šeimoje, įskiepijo vaikams meilę gamtai, žemei, darbui.
Kiek kas kaltas?
„Nuo mažens pamilau kaimą. Puikiai išmanau, kada ir ką sodinti. Ką sumanau, būtinai padarau iki galo“. Tai citata iš 2010 m. išleistos Raimondo ir giminaičio sudarytos knygos „Atminties takais“, pasakojančios apie giminės praeitį ir dabartį. Citatos autorius – Ramunės ir Raimondo sūnus Ignas, anuomet vienuoliktokas.
Jo brolis dvynys Jonas, toje knygoje užsiminęs, kad jį su proseneliu sieja pomėgis žaisti šachmatais, daro išvadą: „Nori ar nenori, esi veikiamas tos galingos jėgos, kuri kyla iš tavo šaknų, todėl kiekvienam būtina ją branginti.“
Ar šios citatos nepadėtų išteisinti Raimondo neoficialioje jo santuokinio gyvenimo byloje, kurioje jis save ir kaltina, ir teisina, o Ramunė – tik kaltina. Tačiau jos žodžių, kaltinančių vyrą, tonas ir žvilgsniai į jį išduoda: „Myliu tave.“
„Byla“ subendrinta. Joje moteris kai kam stipriai vožteli per pakinklius. Tekalba pirmoji.
„Laimingo santuokinio gyvenimo recepto neturiu. Vyras deklaruoja, kad mane myli, bet naudos iš to mažai. Geriau ne deklaruotų, o daugiau padėtų. Su juo aštuonerius devynerius metus vedu sužadėtinių, norinčių tuoktis bažnyčioje, kursus. Juose aiškiname, kad sutuoktiniams dėl gero tarpusavio santykio svarbu turėti meilės kalbą. Jos mokomės visą gyvenimą: bandai taikyti vieną, paskui – kitą meilės kalbą. Man meilės kalba – būti su vyru, vieno pagalba kitam. Pagyrimai – taip pat meilės kalba: yra žmonių, kurie, giriami antrosios pusės, jaučiasi mylimi. Man nepatinka ši meilės kalba: kai kurios pagyros yra lėkštos. O Raimondui reikia pagyrimų. Jam patinka, kai giriu, nors ir už nieką“, – dėsto Ramunė.
Reikia saugios aplinkos
„Kai kurie sužadėtiniai, paklausti, kiek norėtų vaikų, atsako: „Nė vieno.“ Tada sakome: „Jei nenorite vaikų, nereikia nė tuoktis.“ Stengiamės perteikti Bažnyčios mokymą – santuoka nėra vien dailūs pastatai ir puošnūs drabužiai prie altoriaus. Santuokos paskirtis – būti vaisingai. Jei vengi santuokoje būti vaisingas, vadinasi, nevykdai vieno Dievo plano punkto – apgyvendinti Žemę ir daugintis. Bažnytinę santuoką laimina Dievas, ji neišardoma, įpareigoja sutuoktinius gerbti vienam kitą“, – tęsia Ramunė.
Pasak jos, nevykdydami Dievo plano turėti vaikų, susiduriame su demografine problema. Traukiantis gyvybės kultūrai, jos vietą užima malonumų siekiu grįsta mirties kultūra: žmonės save nuodija įvairiais kvaišalais, blogu maistu, moterys, kurių įsčiose užsimezgė vaikelis, teigia galinčios su savo kūnu daryti, ką nori.
Pasak Ramunės, gyvename plastmasių pasaulyje, kuriame stinga pagarbos gyvybei. Ją reikėtų skiepyti nuo darželio iki mokyklos. Antai vaikai paspiria kačiuką, parudusį lapą vadina „š...“ ir pan. Pasitaiko net medikų, negerbiančių gyvybės.
„Nežinodama, kad laukiuosi ne vieno, o dviejų vaikų, nuėjau pas gydytoją. Ji, apžiūrėjusi mane, paklausė: „Ką darysime?“ Klausė ir žvelgė į mane taip, tarsi būčiau iš viduramžių – nežinanti, kaip nepastoti. Išėjau iš kabineto“, – mena Ramunė.
Jos nuomone, valstybė, užuot taškiusi pinigus, kur nereikia, tegu vaiko susilaukusiai moteriai skiria 5–7 tūkst. eurų vienkartinę išmoką. Vaiko pinigai taip pat turi būti gerokai didesni. Juk šalyje brangu pragyventi. Kasdien sėjant karo baimę, gimstamumas nedidės. Vaikams auginti reikia saugios aplinkos.
Skendo buityje
Ramunė, augindama pirmuosius keturis vaikus, ištisus aštuonerius metus nedirbo. „Skendau buityje, beveik visos mintys sukosi apie vaikus. Kuoktelėjau dėl tokio ilgo sėdėjimo namuose, – tą laiką prisimena ji ir pateikia to kuoktelėjimo pavyzdį: – Kai 1998 m., pasibaigus motinystės atostogoms, pradėjau dirbti, dvynius leidome į darželį. Slapta slinkdavau apie jo tvorą – baiminausi, ar sūnūs nesušalę, į kelnytes nepridėję, neskriaudžiami.“
Pasak moters, Raimondas 20 metų buvo savaitgaliniu tėčiu. Kai dėstytojavo tuomečiame Kauno politechnikos institute (KPI) ir rašė disertaciją, dažną sekmadienį skuodė į jo 40 kv. m kabinetą prie beveik tokio pat dydžio skaičiavimo mašinos-kompiuterio.
Tapęs tarptautinės įmonės skyriaus vadovu, savaičių savaites, mėnesių mėnesius praleido komandiruotėse JAV, Austrijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Centrinės Afrikos, kitose šalyse. Grįždavo su dosniomis dovanomis, tačiau...
„Aš tik skalbiau, gaminau maistą. Kitokio vaidmens neturėjau. Ištrūkti į filharmoniją, teatrą, o ne prie puodų stovėti, – kaip vištai aukso grūdas buvo“, – mena Ramunė. Žvilgteli į vyrą: „Per daug dėmesio skyrei karjerai. Dievas davė dantis, duos ir duonos, – būtume ir su mažiau pinigų pragyvenę.“
Pastangos dėl šeimos
„Ramunė – labai geras žmogus. Puiki gaspadinė – labai skaniai gamina. Jai vaistas – kai nuoširdžiai atsiprašau. Jei būčiau jos klausęs, klaidelių būčiau išvengęs, – žmoną giria Raimondas ir atvirauja: – Per darbus mažai dėmesio skyriau jai. Kiekviena moteris nori būti mylima. Gerai, jei ji iš pirmo žingsnio laimi loterijoje. Tačiau, jei vyras stokoja žmonai dėmesio, ji pasijunta nesaugi.“
Raimondas pasakoja nuo jaunystės galvojęs apie šeimą. „Labai gerais pažymiais baigęs vidurinę mokyklą, svajojau: „Pirmiausia būsimai šeimai sukursiu stiprų materialinį pagrindą, tada vesiu.“ Sovietiniais laikais nebuvo didelio pasirinkimo tokį sukurti. Nutariau, kad, baigęs studijas, rašysiu disertaciją, ją apsigynęs tapsiu docentu. Kompiuterijos srities inžinieriaus alga buvo 105 rubliai, o docento – 330 rublių, profesoriaus – dar didesnė. Perspektyva tapti profesoriumi viliojo kaip dangus. Šia kryptimi ir ėjau. Mane, baigusį KPI, paliko dėstyti. Disertacijai rašyti turėjau puikią mokslinę bazę ir puikius vadovus – patekau į gabių žmonių kolektyvą. Po penkerių metų apsigynęs disertaciją, tapau docentu“, – prisimena profesinę karjerą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Raimondo profesinių įgūdžių prireikė įmonei „Kraft Jacobs Suchard“, vėliau – ir jos, pakeitusios pavadinimą bei pavaldumą, padaliniams įvairiuose žemynuose. Jo vadovybė buvo Vienoje, vėliau – Londone, Dubajuje, Čikagoje. Pats vadovavo verslo valdymo sistemų kompetencijų centro kūrimui Bratislavoje.
Pasak vyro, dažnai teko per parą dirbti 24 valandas. Antai Lietuvoje – naktis, JAV – diena. Naktį šeimos namo katilinėje internetu bendraudavo su už Atlanto esančiu vadovu, išaušus rytui darbą tęsdavo bendraudamas telefonu ir elektroniniais laiškais su pavaldiniais įvairiose šalyse. Dažnai per parą parašydavo kelias dešimtis tų laiškų.
Paveldėtas mentalitetas
„Be abejo, vaikai augo be tėvo, o žmona liko be vyro. Jai buvo labai sunku. Pervargo, sušlubavo sveikata. Tada nesuvokiau, kad ji mane mylėtų, net jei rublio neturėčiau. Jai svarbu, kad šalia būtų mylimas ir jautrus žmogus, kad tartumės. Lig šiol esu netikęs vyras: vis tiek prisigalvoju darbų. Pvz., lankau bitininkystės kursus, bibliotekoje rašau anūkams skirtus atsiminimus apie savo gyvenimą. Išėjus knygai „Atminties takais“, žmona priekaištavo: „Ją rengdamas, atėmei iš šeimos dvejus metus“, – prisipažįsta Raimondas.
Pasidžiaugia, kad gyvenimas suteikė progų atsiskleisti profesinėje srityje. Esą, dirbdamas tarptautinėje įmonėje, nesiekė karjeros aukštumų. Jose atsidūrė sunkiai ir atsakingai dirbdamas – kurdamas ir vykdydamas begalę didelių projektų. Tai garantavo puikias pajamas šeimai. Vyras turėjo teisę ją vežioti įmonės aukščiausios klasės automobiliais.
„Nepaisant karjeros aukštumų, likau kaimietis, mužikėlis, koks buvau. Mano tėvai – nuo žagrės. Paveldėjau kaimo mentalitetą – kaip ir Ramunė, myliu gamtą, žmogų“, – tvirtina Raimondas. Jis užaugo Romainiuose, Kauno miesto dalyje, šalia miško. Jame su broliu dvyniu nuo ketverių metų vieni žaidė, savo noru šeimai priuogaudavo, prigrybaudavo.
„Kelkite, kelkite, kelkite!“ – lietuvių tautą žadino Vincas Kudirka. Jo sesuo – Raimondo prosenelė. Knygoje „Atminties takais“, kur pasakojama apie jo tėvus ir protėvius, atskleidžiama, jog jis siekė mokslo ir profesinių aukštumų, dirbo paklusęs paveldėtai galingai jėgai, kuri tarytum skelbė: „Stenkis dėl šeimos gerovės! Ką darai, daryk gerai. Mylėk žemę, gamtą, žmogų.“ Tokią jėgą iš Raimondo ir Ramunės paveldėjo jų vaikai.
„Mūsų šeima niekuo nesiskiria nuo daugelio kitų šeimų, – įsitikinęs vyras. – Šeimos įvaizdį atsinešiau iš savo šeimos. Stengiausi sukurti panašią – uostą, kuriame saugu auginti vaikučius, realizuoti pomėgius, dirbti.“
Užaugus vaikams, pasimiršta, kas buvo sunku juos auginant. Atmintyje lieka, kas buvo gera, džiugu.
Pasikvietė dangiškąją apsaugą
Kaip Ramunė jautėsi, kai vaikų tėtis buvo savaitgalinis, o ji viena su jais? „Jauskis, kaip nori, tačiau turi keltis, vaikams gaminti valgį, drabužėlius sutvarkyti. Krinti pamiegoti – ir vėl eini. Negi draugei skambinsiu: „Oi, kokia aš vargšė“? Viską velki kaip pareigą. Savęs gailėsi – tik blogiau bus. Mamytė mokė kantrybės: „Ne tau vienai taip. Užaugino kitos moterys vaikus, užauginsi ir tu“, – atsako pašnekovė.
Kartoja kitą mamos mintį: „Gimdyvė viena koja yra karste.“ Esą šiais laikais taip nėra – gimdyvių komplikacijos retos. Tačiau pati Ramunė, gimdydama dvynius, tikrai atsidūrė viena koja karste. Kai vieną sūnų pagimdė, kitas įstrigo įsčiose. Atlikus cezario pjūvį, paplūdo kraujuose.
Pašnekovė spėja krauju plūdusi, nes gimdą ištampė didelis svoris – abu kūdikiai svėrė 7 kg. Panašiais kraujoplūdžio atvejais iš tūkstančio gimdyvių išgyvena viena. Kai kurios medikės, tąkart išvydusios iš lovos pakilusią Ramunę, apsiverkė. „Tai jūs pagijote?“ – netikėjo savo akimis.
Ramunė gimdymo namuose, laukdama, kol į pasaulį ims belstis dvyniai, pradėjo elgtis, kaip elgėsi jos močiutė vakarais, – lovoje kalbėjo poterius. Melstis pradėjo nejučiomis, tarsi ne savo valia. Lig tol nei meldėsi, nei Dievą labai tikėjo. Pagimdžiusi dvynius, atsigręžė į tikėjimą.
Raimondas sako pasukęs žmonos keliu – taip pat nuoširdžiai įtikėjo į Dievą, lig tol buvęs tradicinis katalikas – į bažnyčią ėjęs per Velykas, Kalėdas, ir tiek.
Vargai pasimiršta
Pasak Ramunės, nuo gimdančios moters šauksmo, atrodo, lubų tinkas nukris. Išvydusi kūdikėlį, džiaugsmu nušvinta, tarsi skausmo ką tik nė nejuto. Taip yra ir motinystėje: užaugus vaikams, pasimiršta, kas buvo sunku juos auginant. Atmintyje lieka, kas buvo gera, džiugu. Taip žmogus sukurtas.
Būti motina – prigimtinis moters šauksmas. Jį atspindi jau mažų mergaičių pomėgis žaisti lėlėmis: jas puošti, šukuoti, supti kaip savo vaikus. „Dar neištekėjusi žinojau, kad turėsiu vaikų“, – teigia pašnekovė.
Kai Ramunė ir Raimondas priglaudė penkerių metų Deiną, ji po mėnesio paklausė, ar gali juos vadinti mama ir tėte. Galėjo. „Mama, mama, mama!“ – skambėjo šeimos namas. Mergaitė, kalbėdama su Ramune, ilgai šį žodį įterpdavo beveik po kiekvieno sakinio žodžio. Dešimtoje klasėje panoro mokytis groti violončele. Sutuoktiniai nupirko instrumentą. Deina pernai baigė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, įgijo muzikinį ir vidurinį išsilavinimą. Dirba viešbučio administratore. Kitąmet ketina tobulinti grojimą violončele – studijuoti Kaune.
„Kai grįžtu namo, Deina, šūktelėjusi: „Mamyte!“, mane apkabina, prisiglaudžia. Vakare strykteli į mūsų lovą. Savo vaikais laikau ir marčią, žentus – labai geri“, – pasidžiaugia Ramunė.
Sutuoktinių didžioji atgaiva – sodyba Gegiežiuose. Vienu du nuolat į ją rieda sukardami 170 km. Ten užsiaugina daržovių, vaisių. Dviese aplankė daugybę šalių.
Susituokė ne pagal planą. Disertaciją rašęs Raimondas ištrūko į Palangą, priprašytas draugo. Prie Vasaros estrados išvydo koncerto klausančią, dailiu geltonu megztiniu vilkinčią (pati mezgė), ramybe dvelkiančią Ramunę ir trenkė mintis lyg žaibas: „Bus mano žmona.“ Kaip ją susirado Kaune – kita smagi, stebuklu kaišyta istorija.
Vaikus užauginusiai porai svarbu neapleisti tarpusavio ryšio gėlyno. Iki mirtis išskirs.
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
Naujausi komentarai