Trijų vaikų mama jau beveik dešimtmetį yra budinti globotoja, kurios šeimoje prieglobstį rado septyniolika vaikų. Dabar Roma su vyru Virginijumi pasiryžo dar didesniam įsipareigojimui – įsteigė šeimyną.
Kita realybė – šalia
Romos, kaip budinčiosios globėjos, kelio pradžia buvo ir sąmoningas, ir tuo pat metu ne visai planuotas pasirinkimas.
Pašnekovė prisimena – kai dvi vyresniosios dukros tapo pilnametės ir pradėjo kurti savo gyvenimą, o namuose liko tik pagrandukė, šeima rimtai pradėjo svarstyti, kad po jų stogu užtektų vietos ir dar bent vienam savos šeimos netekusiam vaikui.
„Tuo metu nelabai įsivaizdavome, kaip viskas turi vykti, bet buvome apsisprendę, kad norėtume priimti vaiką į savo šeimą – planavome jį įsivaikinti arba tapti nuolatiniais globėjais“, – pasakoja moteris.
Pirmieji žingsniai buvo atsargūs: „Apsilankėme vaikų globos namuose pasižiūrėti, kaip viskas vyksta, susipažinti su vaikais. Kartu vedėmės ir dukrą, kad parodytume, jog egzistuoja ir kitoks gyvenimas, kad yra vaikų, kuriems ne taip pasisekė turėti šeimą“, – tęsia pašnekovė.
Būtent tuo metu vyriausioji Romos dukra viename socialiniame tinkle pastebėjo skelbimą apie Klaipėdoje renkamą budinčių globėjų grupę. Tumet, sako pašnekovė, apie šią veiklą visuomenėje dar buvo gana menkai žinoma.
„Teko pačiai daug domėtis, kas tai yra, lankytis SOS vaikų kaimų organizuojamuose susitikimuose. Galiausiai supratau, kad tai geras būdas mums patiems pasitikrinti, kaip jaustumės priėmę naują šeimos narį, kuris nebūtų mūsų biologinis vaikas. Tokia galimybė suteikia laiko apsispręsti, ar tai tinka, ar galime eiti šiuo keliu“, – prisipažįsta R. Ruikienė.
Tarytum dygūs ežiukai
Baigusi specialius globėjų ir įtėvių rengimo programos mokymus, moteris tapo budinčia globėja. Į šių žmonių namus vaikai patenka krizės akimirką, dažnai – tiesiai iš nesaugios aplinkos. Tad tokiose situacijose retai pavyksta išvengti emociškai sunkių akimirkų, o ir tolesnė vaiko adaptacija kupina įvairių iššūkių.
Ar tuo metu pavyks sukurti artimą ryšį su vaiku, priklauso nuo daugelio aplinkybių.
„Su kūdikiais ar mažesniais vaikais – paprasčiau: pamyluoji, pamigdai, pasūpuoji – kartais tiek ir tereikia. Tačiau kitas dalykas, jei tai yra vyresnis vaikas su savo nuoskaudomis, nepasitikėjimu suaugusiaisiais ir smurtinės aplinkos patirtimi. Pradžioje toks paauglys gali būti tarsi ežiukas, jis nieko nenori ir tik pageidauja, kad jį paliktų ramybėje. Kartais tai tiesiog būtina, kad jis galėtų išbūti ir išgedėti. Juk netektis yra didelė – nesvarbu, kokie yra tėvai, vaikas jų ilgisi“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovė.
Kalbėdama apie tai, ko labiausiai stinga į jos namus patekusiems vaikams, Roma akcentuoja ne prabangą ar pramogas, o pamatinius poreikius: kad jis jaustųsi saugus, nealktų, turėtų švarų patalą, būtų laiku pažadintas į mokyklą.
„Mane liūdina, kad šiuo laikmečiu, kai gyvename pertekliuje, iš vaikų vis dar girdžiu istorijų, kaip jie neturėjo ko valgyti ir kur nusiprausti arba jiems tekdavo klaidžioti gatvėse iki vidurnakčio, kol tėvai nueis miegoti, kad galėtų saugiai atsigulti į lovą. Žinoma, vaikai išmoksta prisitaikyti ir kartais net slepia savo padėtį, kad tai nekristų į akis. Vis dėlto sunku patikėti, kad artima aplinka to nepastebi“, – sako globėja.
Mano tikslas nėra pakeisti visą pasaulį. Aš tiesiog darau tai, ką manau turinti daryti, ir stengiuosi tai atlikti kuo geriau.
Svarbi pusiausvyra
Į R. Ruikienės namus patekę globotiniai netrunka patirti, kad čia šeimos gyvenimas grindžiamas bendrumu.
„Ne vienus metus laikomės tradicijos – sekmadienio rytą kartu meldžiamės, o paskui valgome karštus sumuštinius. Pradžioje vyresniems vaikams šie ritualai gali atrodyti kiek keisti, tačiau ilgainiui jie suteikia stabilumo jausmą. Tai laikas ramiam pabendravimui, smagus pabuvimas kartu, o pusryčius kiekvieną kartą ruošiame pasikeisdami“, – šypteli pašnekovė.
Jos nuomone, vertinga patirtimi globotiniams tampa net ir simbolinės pareigos prisidėti prie bendros namų buities.
„Kai į šeimą patenka nauji vaikai, po adaptacinio laikotarpio stengiuosi paskirstyti jiems bent minimalių pareigų, pvz., iškrauti indaplovę. Šiais laikais buitis gerokai palengvinta, todėl rimtų darbų nėra, tačiau net ir mažesniems vaikams skiriu užduočių, kad ir nuvalyti dulkes. Tai padeda kiekvienam vaikui ir pasijusti šeimos nariu, ir išvengti nelygybės jausmo“, – įsitikinusi globėja.
Bene didžiausia šeimos aistra – kelionės – taip pat kuria tvirtą bendrystės pamatą.
„Pastebiu, kad kelionės suartina vaikus, nes mažesnėje erdvėje jie turi mokytis sutarti ir kartu ką nors veikti. Be to, trečius metus su vyru kuriame savą tradiciją: vasaros pradžioje vaikai vyksta į stovyklas, o mes penkioms dienoms iškeliaujame pasivažinėti dviračiais. Kadangi mūsų vaikai jau paaugę, dabar tai kur kas lengviau. Tai labai reikalingas laikas pabūti tik dviese“, – gyvenimiškos pusiausvyros poreikį pripažįsta pašnekovė.
Ryžosi naujam žingsniui
Kad ir kokias puikias sąlygas užtikrintų laikinoji globa, pasak Romos, visada norisi, kad ji truktų kuo trumpiau, vaiko likimas būtų aiškus, o jo gyvenime įsivyrautų stabilumas. „Nežinomybė vaikui kenkia tiek pat, kiek ir smurtinė aplinka“, – įsitikinusi globėja.
Gerokai per ilgai – net po kelerius metus – užsitęsusi laikinoji globa ir jos metu užsimezgęs stiprus ryšys su dviem mažyliais Romos šeimą įkvėpė dar rimtesniam žingsniui – nuolatinei šių vaikų globai.
„Per pastarąjį dešimtmetį praėjome visą kelią: su vyru tapome ir nuolatiniais globėjais, o galiausiai pasiryžome dar kitokiam statusui – įsteigėme šeimyną. Priėmėme tokį sprendimą, nes buvo vis sudėtingiau atsisveikinti su vaikais iš laikinosios globos. Vaikams, kurie liko mūsų namuose nuolatinei globai, taip pat sunku suprasti, kas vyksta: kodėl jie lieka, o kiti išeina? Jie ima klausinėti, ar ir jiems reikės kada nors susikrauti lagaminus“, – atvirauja moteris.
Pašnekovė neneigia – ši nelengva kelionė stipriai subrandino ir įtraukė visą šeimą. Norint būti globėju, nepakanka vien besąlygiškos meilės, geležinės kantrybės ir užsispyrimo – tenka nuolatos mokytis, gilintis į specialią literatūrą, dalytis patirtimi su bendraminčiais.
Mūsų dukrai užmegzti santykį su kiekvienu ateinančiu vaiku, o vėliau su juo atsisveikinti nėra paprasta.
„Tas žmogus, kuris buvau pradėdama globėjos kelią, ir tas, kuris esu šiandien, labai skiriasi. Esu kur kas ramesnė, nebekeliu didelių lūkesčių nei sau, nei vaikams. Visi, kaip šeima, užaugome. Nežinau, ar be vyro šiandien būčiau ten, kur esu – nors oficialiai tik vienas asmuo gali būti laikinuoju globėju, mes šį darbą dirbame kartu, – sako Roma. – Be to, tenka daug ką įvertinti tariantis ir su biologiniais vaikais. Mūsų dukrai užmegzti santykį su kiekvienu ateinančiu vaiku, o vėliau su juo atsisveikinti nėra paprasta. Tad nors vaikas eina tuo pačiu keliu, kaip ir suaugusieji, jo patirtis yra dar kitokia ir tikrai nelengva.“
Misija ne kiekvienam
Anot pašnekovės, kai iš laikinosios globos vaikai grįžta į savo šeimą – nors tai nutinka labai retai – atsisveikinti su jais būna kur kas lengviau. Džiugina ir naujus saugius namus suradusių vaikų likimai.
„Labai artimo ryšio nepalaikome nė su vienu buvusiu globotiniu, tačiau kartais sužinome, kaip jiems sekasi. Džiaugiuosi, kad tie vaikai, apie kuriuos girdžiu, gyvena laimingai. Tai yra ir žmonių, kurie ryžtasi priimti vaikus nuolatinei globai, nuopelnas“, – pastebi R. Ruikienė.
Nors pastaraisiais metais žinomumas tiek apie laikinąją, tiek apie nuolatinę globą žymiai išaugo, pašnekovė pripažįsta, kad, pvz., rasti nuolatinių globėjų kūdikiams ar mažesniems vaikams gerokai lengviau nei vyresnėliams – žmonėms vis dar sunku atverti savo širdis paaugliui, kuris į naują šeimą ateina su gana sunkiu praeities bagažu.
„Pati dabar paauglių globai esu pasirengusi kitaip nei pradžioje. Mūsų šeima jau išmoko, kaip elgtis net ir tada, kai svyra rankos“, – sako pašnekovė.
Roma išlieka atvira: ši misija apskritai nėra sritis, skirta visiems. „Kaip ne visi galime būti inžinieriai ar gydytojai, taip ne visi galime būti ir globėjais. Išties geriau dešimt kartų apgalvoti, ar esi tam pasirengęs, negu vėliau suprasti, kad nesugebi to daryti“, – pataria ji.
Tačiau savo misijos moteris nesureikšmina. „Mano tikslas nėra pakeisti visą pasaulį. Aš tiesiog darau tai, ką manau turinti daryti, ir stengiuosi tai atlikti kuo geriau“, – šypteli pašnekovė.
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
Naujausi komentarai