Mačiau tą Triptiką prieš keletą metų VIlniuje. Trys smarkiai susimastyti verčiantys siužetai. Bėda ta, kad visuomenės tragediją įprantame laikyti kasdienybe. Išeinant iš teatro teko nugirsti, kad tai "nuobodybė neįsivaizduojama". Tikrai kritinis realizmas - ne pramoga. Pramogos ieškančiam tokiame renginyje nėra kas veikti.