Galima mokėti ir dalį minimalios algos, darbdavių išmonėms nėra ribų. Lyginti reikia perkamąją galią samdomųjų, ir ne administracijos, nes ir darbdaviai įsigudrino gauti "atlyginimus", pasiimdami didesniąją sukurtos vertės dalį. Vidurkis didelis, tikriems samdomiesiems - trupiniai. O realiai dirbama dykai, jei priskaičiuotas uždarbis nerealizuotas prekių ir paslaugų pavidalu. Bankų sąskaitose esantys pinigai yra niekas, negauta vertė. Toks "mokėjimų" modelis jau nuo senų laikų buvo naudojamas - samdiniai sutartų atlyginimų negaudavo, tik tariamai juos turėjo uždirbę, dažnai taip ir likdavo be nieko. Visokie fondai, investicijos - tas pats. Ar iš tikrųjų yra perprodukcija? Jei taip būtų, tai nebūtų pagrindo kalboms apie mažėjantį dirbančiųjų skaičių, didėjantį išlaikomųjų skaičių - juk sukuriama daugiau nei reikia, bet tikrovėje - to, ko nereikia, o ne to, ko reikia. Materialistiškai - sistemos veikimas su dideliais nuostoliais, blogesnis už laukinės gamtos, kurios nvk 100%.