- Justina Minelgaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Velykos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo viena gražiausių švenčių, reikalaujanti ilgiausio pasiruošimo. Vartant tarpukario spaudos puslapius, galima išskirti keletą Velykų tradicijų: visų šeimos narių susirinkimas, gausaus šventinio stalo ruošimas, margučių marginimas, ėjimas į bažnyčią, vizitininkų (svečių) priėmimas, svečių vizitavimas. Spauda neapsiribojo tik patosu, kritikavo išlaidūniškas miestiečių tradicijas, puošeivas ir atkreipė dėmesį į gausų Velykų stalą, disonuojantį su ekonominės krizės paliestų šeimos biudžetais.
Visuotinės atostogos
Tarpukariu įvairiose Lietuvos įstaigose buvo skelbiamos velykinės atostogos, kad visi galėtų grįžti į savo gimtuosius namus, pabūti su artimaisiais. Atostogauti išvykdavo nuo ministro ar Seimo nario iki moksleivio. Negalintieji susitikti siųsdavo vieni kitiems sveikinimus su šilčiausiais linkėjimais Velykų proga.
Laikinoji sostinė Didžiąją savaitę prieš Velykas aprimdavo. 1931 m. „Lietuvos aidas“ rašė: „Kaune visą šią savaitę uždarytas Valstybės teatras, uždaryti visi kino teatrai, nėra niekur viešuose reikaluose nei muzikos nei šokių. Vis dėl to, tatai daug geriau, negu kad Velykų pirmą dieną bus uždaryti visą parą visi restoranai ir visos kavinės – per Velykas, berods, nebereiktų ir viengungius versti pasninkauti...“ („Lietuvos aidas“ 1931 m.).
Iš tiesų viengungiams per Velykas turbūt likdavo keletas išeičių – vykti pas giminaičius į kaimą, eiti į svečius mieste (bet tam reikėjo turėti deramą kostiumą) arba dar gerokai prieš Velykų šventes susirūpinti antrosios pusės susiradimu.
Matyt, ne veltui pažinčių skelbimų skiltyje atsirasdavo žinučių: „Lietuvis, gyvenęs Latvijoje, ieško panelės, kuriai patinka sezoniniai ūkio darbai, išvažiavimui Latvijon. Kreiptis laišku. (...) Artinas Velykos, laikas žieduotis, atsiliepkite išsvajotoji, pasiturinčiam senberneliui“ („Dienos naujienos“ 1932 m.).
Šeimininkės – fronto linijoje
Ruošimasis Velykoms trukdavo visą savaitę. Šeimininkės švarindavo namus, ruošdavo maistą šventiniam stalui. Spaudoje buvo juokaujama, kad ši, Didžioji, savaitė namie esantiems vyrams galėjo tapti labai įtempta.
Per savaitę lig Velykų
būna gan rimtų dalykų,
nes virtuvė, jei ko gero,
tiesiog frontu pasidaro.
Šeimininkės ir virėjos,
kaip Sevilijos kirpėjas,
skuta, peša kas papuola,
taip, kaip generolą Molą.
Tada vyram savo bute
jokiu būdu nepabūti,
nes kai žmona ima šluoti,
butą tenka evakuoti.
O virtuvė tada daros,
kaip mūšis prie Gvadaljaros.
Pilna visokių lavonų,
net pažvelgti nemalonu.
(P.Pakšteranka, Ispaniški frontai virtuvėje, „Sekmadienis“, 1937, kovo 21 d., p. 2).
Šiuo ilgu ruošos periodu buvo prigaminama daugybė po gavėnios pasninko laukiamų mėsos, kiaušinių patiekalų, neapsieita be krienų ir naminio majonezo, saldumynų, tortų, pyragų. Velykų stalui buvo privalomi didžiuliai tešloje kepti kumpiai, mėsos vyniotiniai, kiaulės galva, kalakutas ir kiti mėsos gaminiai. Taip pat būtinas buvo sviesto avinėlis ir saldumynai, kuriuos anuomet vadino mazurkais, baumkuchenais, babkomis, čigonais (tamsus, džiovintų vaisių pyragas).
Be įvairiausių kepinių, Velykų stalą būtinai turėjo puošti margučiai, dažyti svogūnų lukštais ar importiniais dažais, laku. Margučių dažymas dažnai būdavo vaikų ir moterų darbas. Primarginti reikėjo tiek, kad užtektų visiems – ne tik Velykų rytą prie stalo aiškinantis, kurio margutis tvirčiausias, bet ir apdalijant jais visus lauktus svečius ir priklydėlius.
Gausaus stalo kritika
XX a. 4-ojo dešimtmečio spaudoje suaktyvėjo tokio didelio lietuvių išlaidumo kritika. Buvo teigiama, kad „moraliniu požiūriu šis paprotys yra smerktinas“, nes ilga maisto ruoša nuvargina vargšes šeimininkes, kurios tuo metu galėtų atsidėti susikaupimui ir maldai.
Iš tiesų triūsimas virtuvėje visą savaitę vargino moteris, tad, šioms praradus atidumą, kartais atsitikdavo didelių nelaimių. 1931 m. Plungėje kilo gaisras, sunaikinęs apie 100 namų, 2 000 gyventojų liko be pastogės. Buvo įtariama, kad gaisras kilo kepant velykinius pyragus („Lietuvos aidas“ 1931 m.).
Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad Velykų vaišėms išleidžiama labai daug pinigų, kurie galėtų būti panaudoti kilnesniems tikslams: ligoninėms, našlaičių ar senelių namams paremti. 1931 m. netgi buvo paskaičiuota Velykų stalų statistika: „(...) mažų mažiausiai kasmet Lietuvoje padaroma bent 5 000 “Velykų stalų„. Kiekvienas toks stalas vidutiniškai atsieina bent 100 litų. Vadinasi, per vienas Velykas mes praleidžiame gryniausiai prabangai mažių mažiausia 500.000 litų“ („Lietuvos aidas“ 1931 m.).
Vizitai ir vizitininkai
Šeimininkėms taip ilgai ruošus vaišes, daug maisto likdavo. „Kadangi velykinės valgomų daiktų atsargos viena šeima niekad neįstengia sudoroti, atsirado velykinių vizitų paprotys“ („Sekmadienis“ 1937 m.). Spaudoje buvo raginama priimti visus svečius, ypač vienišus. Svečiams buvo nurodomos tam tikros elgesio per Velykas taisyklės.
Pirmiausia, žinoma, reikėjo nepamiršti mandagumo: „Vizitininkas turi būti mandagus. Nepatogu, atėjus į svetimus namus, pradėti pasikalbėjimą pastaba, kad, esą, kumpis žalias, o kiaušiniai susmirdę, turbūt, likę dar iš pereitų Velykų. Net ir pastebėjus kartais tokią netvarką reikia tylėti ir nuduoti nieko nežinantį. Kalbėtis gi reikia tik apie malonius dalykus. Priminti apie protestuotą vekselį ar apie kortų skolą Velykų vizito metu nepriimta“ („Sekmadienis“, 1937, kovo 28 d., p. 2).
Vis dėlto daliai miestiečių tokia varginanti priešvelykinė ruoša, matyt, įgrisdavo, o gal iš ekonominių paskatų jie kartais nuspręsdavo šventes sutikti kaime.
„Daugelis miestiečių Velykoms važiuoja į kaimą, dėl to, kad taip daug pigiau atsieina: nereikia rengti Velykų stalo, pirkti gėrimų ir užkandžių, laukti vizitininkų. Kitas vėl sumeta: jei nereikės priimti svečių ir patiems eiti pas pažįstamus, tai žmona galės apsieiti be naujos suknelės ir skrybėlės, pačiam nereikės naujų lakierkų ar naujos eilutės“ („Sekmadienis“, 1939 m.).
Šventinės mados
Anuomet gyvavo tradicija Velykų naktį apsilankyti Prisikėlimo mišiose. Kaune šiose pamaldose dalyvaudavo ir Prezidentas su savo šeima, kiti aukšti pareigūnai ir paprasti miestiečiai. Ta proga laikinojoje sostinėje net buvo panaikinama komendanto valanda ir vaikščioti mieste leista ir naktį. Išeinant iš namų per Velykas laikinosios sostinės gyventojams tekdavo pasukti galvą, kaip deramai pasipuošti.
Velykiniai vizitai buvo rengiami ne tik pas šeimos bičiulius, bet ir pas Prezidentą, kitus svarbius pareigūnus, žmonėms buvo siūlomos šventinės premjeros teatre ar kine, jie būdavo kviečiami į visuomeninių organizacijų renginius. Tad, Velykas sutinkant mieste, laukė išlaidos ne tik Velykų patiekalams, bet ir madingiems drabužiams, kuriais ir damos, ir džentelmenai norėjo pasipuikuoti per šventinius vizitus.
„Pirmiausia vizitininkas turi kreipti dėmesį į savo rūbus, nes, kaip sakoma, sprendžiama iš išvaizdos. Apsivilkti vizitininkas turi šventadieniškai. Lakuoti bateliai, (lonai nesiskaito) naujas kostiumas (nieko, kad išverstas), švarūs marškiniai su kieta apykakle ir būtinai kaklaryšis“ („Sekmadienis“ 1937 m.).
Reklamos laikraščiuose skelbė „Moterys, jūs be abejo žinote, kad po savaitės Velykos! Ar tvarkoj jūsų rūbai? Per Velykas visos nori būti gražios, grakščios ir elegantiškos. Daug kam teks dalyvauti baliuose ar iškilmėse, todėl pasirūpinti Velykų vakariniais rūbais visai pravartu. Prie vakarinių ar balinių rūbų dabar dėvimos mažutės lengvos pavasarinės muitos“ („Sekmadienis“ 1933 m.).
Velykų „žodynėlis“
Avinas – kepinys iš tešlos arba iš cukriaus su paauksuotais ragais. Dedamas ant stalo, jis reiškia savo nuoširdų pasitenkinimą, kad visur valgo kiaulieną, o ne avieną.
Degtinė – alkoholinis skystimas laikomas valdiškam butely ¼ ir ¾ litro. Jeigu parduodama alaus buteliuose, tai vadinama samogonu. Samogono gamyba įstatymu draudžiama, degtinės vartojimas papildo žymią mūsų biudžeto poziciją.
Denatūratas – spiritas, kuris parduodamas primusams šildyti, bet taip pat vartojamas gėrimui vietoj degtinės. Kai kurių nuomone, denatūratas taip pat yra degtinė, bet dėl krizes turėjo būti parduodamas sumažintomis kainomis.
Išpardavimas – būdas parduoti pirkėjui tai, kas jam visiškai nereikalinga. Ypatingai praktikuojamas prieš šventes.
Kumpis – kiaulė, kurioj jau nėra gyvuliškumo ir kuri net po savo mirties tarnauja žmonijai.
Kaprizas – moters pastangos įrodyti tai, kad ji turi valią.
Kiaušinis – vaikų ginklas Velykoms, jų didžiausia pramoga. Kiaušiniai puošiami ir marginami. Jeigu kas juos valgo, to genda viduriai.
Sniegas – taip tinka Velykoms kaip karvei balnas.
Skrybėlė (moteriška) – prieššventinių pykčių su žmona priežastis.
Tempas – greitis, kuriuo Velykų vizitininkas spėja sunaikinti užkandį ir gėrimus.
Mažoms ir didelėms šeimininkėms
Čekoladinės Velykų bobelės receptas. Mergaitės, padėkime mamytėms.
Paimti ketvirtadalį kilogramo (250 gramų) sviesto, įdėti į molinį dubenį (bliūdą) ir trinti mediniu šaukštu tol, kol pasidarys smetona. Į tą smetoną įdėti 4 kiaušinių trynius, 2 stiklines cukraus ir šaukštu sukti į vieną pusę apie 20 minučių. Tada įpilti l stiklinę saldžios smetonėlės, 3 stiklines kvietinių miltų, l pokelį kepamų miltelių, „Backin“, l pokelį vanilinio cukraus, „Vanillin–Zucker“ (vanilinio cukraus vieton galima įdėti pusę lazdutės supjaustytos vanilijos) ir vėl viską sukti į vieną pusę ligi viskas bus gerai sumaišyta. Paskum iš likusiu 4 kiaušinių baltymų sumušti putų, tas putas įdėti į tešlą ir atsargiai išmaišyti. Taip padarytą visą tešlą padalinti į dvi dalis. Tada paimti 3 valgomus šaukštus (ne su kaupu) trinto čekolado ir supilti į vieną dalį tos tešlos: tešla pasidarys juoda. Paimti formelę (kepamą skardos indelį), ištepti ją sviestu, išbarstyti trintais sausainėliais (sukorėliais) ir supilti ant dugno pusę baltos tešlos (be čekolado), ant tos tešlos užpilti pusę juodos tešlos (su čekoladu), ant juodos likusią dalį baltos, o ant baltos likusią dalį juodos tešlos. Taip padarius formelę dėti į pečių. Pečiaus karštumas turi būti kaip pyragams kepti.
Šaltinis: „Kregždutė“ 1934 m.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kino operatorių apdovanojimuose triumfavo J. Sičiūnas, M. Juodvalkytė
Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimuose „Ąžuolas 2024“ įvertinti geriausi kino meistrai, pagrindiniai apdovanojimai atiteko Juliui Sičiūnui, Mildai Juodvalkytei, už viso gyvenimo nuopelnus pagerbtas Arvidas Andrijus Baronas. ...
-
Gegužė – su poezijos žiedais1
Tradiciškai Kaune šį savaitgalį jau 60-ąjį kartą prasidės tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris 2024“, kurį rengia Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS), Rašytojų klubas. Seniausio Lietuvos poezijos k...
-
2026 metais Tokijuje planuojama eksponuoti M. K. Čiurliono darbus
Po dvejų metų Japonijos sostinėje Tokijuje planuojama surengti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų parodą. ...
-
Pamatyti M. K. Čiurlionio jūrą1
Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) – premjera „Čiurlionio peizažai: jūra“. Spektaklyje skamba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninės poemos „Jūros sonata“ garsai, jo ir sutuoktinės Sofijos Kymantaitės-Čiurlio...
-
Patriotiškumo ugnį įžiebs Z. Bružaitės „Requiem. Laisvės vardan“2
Praėjus 52 metams po Romo Kalantos žūties, jo auką dėl laisvės ir Kauno pavasario antitarybinių protestų dvasią miestiečiai tradiciškai prisimins gegužės 14-osios vakarą, Muzikinio teatro sodelyje skambant kompozitorės Zitos Bružaitės &b...
-
Klaipėdos universiteto profesorius ėmėsi meistrauti8
Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys Etnokultūros centre atidarė savo medžio drožinių parodą „Tašau ir tėik“. Žemaičio mokslininko skaptuoti rakandai daugiausiai skirti pirčiai. ...
-
Festivalio „Lauksnos“ savanoriai taps uostamiesčio ambasadoriais
Birželio gale vyksiančio tarptautinio nematerialaus kultūros paveldo festivalio „Lauksnos“ rengėjai ieško savanorių. Reikalingi žmonės, gebėsiantys padėti priimti svečius bei talkinti koncertų metu. Patirtis rodo, kad tokių talki...
-
Mylintiems skaitymą – diskusijų klubas uostamiestyje1
Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Kalnupės padalinyje vykstantys Vydūno klubo susitikimai sulaukia nemenko susidomėjimo. Į diskusijas apie šio mąstytojo tekstus įsitraukti nori vis daugiau klaipėdiečių. ...
-
Prezidento A. Smetonos politinis kelias: nuo autoriteto iki autoritaro29
Minėdama Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos 150 metų jubiliejų, Istorinė Prezidentūra Kaune tradicinę, jau 18-ąją, sodelyje eksponuojamą fotografijų parodą taip pat dedikuoja ilgiausiai Lietuvą valdžiusiam prezidentui. ...
-
Molėtų savivaldybė su visuomenininkais įkūrė fondą Radvilų piliai Dubingiuose atkurti2
Molėtų rajone, Dubingiuose, ketvirtadienį įsteigtas fondas, kuris rūpinsis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų Radvilų pilies atkūrimu. ...