– Kiek apskritai jūsų, kaip muziko, gyvenime yra, buvo reikalingų žmonių? Juk net užsienyje mokęsi solistai, instrumentininkai, neslepia: kad būtum pripažintas Europoje, nepakanka būti tik talentingam – buvimas garsaus mokytojo mokiniu yra tarsi vizitinė kortelė, kuri padeda net dalyvaujant konkursuose.

– Žinoma, kad tie dalykai egzistuoja, bet jei esi ypatingai talentingas, vis tiek būsi pastebėtas tų vadinamųjų reikalingų žmonių.

– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su D.Ibelhauptaite? Kuris bohemiečių pastatymas jums pačiam buvo įdomiausias, iki įsiliejote į jų gretas?

– Maestro Gintaras Rinkevičius paprašė manęs paasistuoti statant "Svynį Todą", nes Daliai repeticijose reikėjo nuolatinio dirigento, kuris būtų kiekvienoje repeticijoje. Iki mano atėjimo nebuvo labai daug bohemiečių pastatymų – "Bohema", "Užburtoji fleita", "Pajacai" ir "Verteris", iš kurių ryškiausias, man atrodo, buvo "Bohema", kuri supurtė Lietuvos muzikinę kultūrą ir davė impulsą bohemiečių judėjimui.

– Grįžkime prie "Jono ir Gretos". Tai šiuolaikinė opera ne tik forma, bet ir turiniu. Kokią žinią jūs norėjote perduoti klausytojams? Kaip manote, ar jaunuoliai, į kurių širdis bandote belstis, išgirdo šią žinią?

– Nesakyčiau, kad šios operos forma yra šiuolaikinė, turinys – tikrai taip. Tai yra istorija, kuri yra labai aktuali šiandien: joje yra mus kamuojančių socialinių problemų – neturto, tėvų barnių ir paties vaiko bandymų tapti suaugusiam ir savarankiškam. Visa tai norime papasakoti jaunimui aktualia kalba. Kiek girdėjau atsiliepimų iš vaikų ir paauglių, jiems patiko ir buvo įdomu.

– Ar buvo sunku prisijaukinti Engelberto Humperdincko muziką?

– Sunku tikrai nebuvo, kiekvieną kartą joje atrasdavau vis daugiau džiaugsmo. Ši muzika yra labai charakteringa, daug veikėjų temų, melodijų, operos veiksmo apibūdinimo. Kompozitorius buvo Richardo Wagnerio mokinys, todėl operos orkestruotė ir komponavimo principai labai artimi R.Wagnerio operoms, tik viskas daug skaidriau ir šviesiau.

– Ar jūsų mokytojai kauniečiai jau matė "Joną ir Gretą"? Kokia buvo jų reakcija?

– Nesulaukiau jokios reakcijos, nes manau, kad jie spektaklio nematė.

– Kuriant "Joną ir Gretą" dirbote išvien su jau patyrusiu režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kitais bohemiečiais. Kitaip nei klasikinėje teatro trupėje jūs vienu metu dalijate save tarp kelių darbų. Kas jums padeda išlikti šeima, komanda?

– Manau, kad mus visus jungia ir labiausiai vienija Dalia. Esame vienos kartos, todėl yra labai lengva būti drauge, kurti ir suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Kai vyksta Vilniaus miesto operos pastatymai, mes visi įsitraukiame šimtu procentų ir kitus darbus stengiamės atidėti.

– Jūsų projektai su Linu Adomaičiu ir su Petru Vyšniausku – kitas muzikos pasaulio polius. Kuris polius traukia stipriau?

– Aš be galo džiaugiuosi, kad tų polių mano karjeroje yra tiek daug. Aš labai myliu operos žanrą, jame telpa viskas, dirigentas čia turi žymiai daugiau užduočių nei bet kur kitur. Bet norėčiau daugiau diriguoti ir simfoninės muzikos, svajoju apie Gustavą Mahlerį, norėtųsi padiriguoti Ludvigo van Beethoveno, Johaneso Brahmso ar Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijas.

L.Adomaitis – nuostabus žmogus. Mes tapome gerais bičiuliais, tikiuosi, tokie ir liksime, ir dar ne vieną projektą kartu kursime. Man imponuoja tai, kad jis yra tikras profesonalas, o projekte "Laiko mašina" savo muziką artino prie klasikinės muzikos žanro aranžuotėmis ir pateikimu.

P.Vyšniauskas – mano draugas, mano scenos partneris. Mes vienas kitą jaučiame be žodžių, ir tai menininkui yra nuostabiausias atradimo džiaugsmas. Kai scenoje tavo norai, tavo mintys ir muzikiniai niuansai sutampa su tokio nuostabaus menininko, kaip P.Vyšniauskas, patiri neapsakomą grįžtamąjį ryšį. Tiesą sakant, šis projektas – tai dar vienas polius, kuriame aš dirbu su jaunimo orkestru.

Šiaip neskirstau tai, ką diriguoju, į atskirus polius. Muzika juk viena, ir visada atsiduodu visas, ir patiriu daug malonumo.

– Jūsų įvaizdžiui labai tiktų nedidelis orkestras su polėkiu, linkęs lengvai eksperimentuoti, džiazą grojantis taip pat tobulai kaip ir klasiką. Gal šis įspūdis klaidingas?

– Jaunimo kamerinis orkestras, su kuriuo atlikome "Saksofono serenadų" ciklą su P.Vyšniausku, toks ir yra. Iš tikrųjų dar nedaug suprantu apie džiazą, bet man pačiam labai patinka eksperimentuoti, nevengti įdomių sprendimų ir kurti įvairias programas.

– Esate kaunietis, bet tuo pat metu juo ir nesate: kaip daugybė jūsų kartos menininkų, daug laiko praleidžiate svetimuose miestuose, svetimose šalyse. Kur jūsų namai?

– Kol kas nesu keliaujantis dirigentas. Mano kiekvienos savaitės kelionė yra Vilnius–Kaunas. Mano namai – Vilniuje, kur gyvename kartu su žmona Radvile.

– Koks Kauno muzikinis gyvenimas žvelgiant iš šalies? Vis dar gyvenantiesiems Kaune visada norisi išgirsti receptą, patarimą, ką reikėtų daryti, kad menininkai ne išvažiuotų iš Kauno, bet plūstų čia kurti, gyventi ar – o siekiamybe! – suklestėtų kultūrinis turizmas?

– Matau labai gausų kultūrinį gyvenimą, bet kiek jis pasikeitė ir paėjo į priekį per dešimt metų – kitas klausimas. Pastebiu bandymus daryti kažką šiuolaikiškiau, moderniau. Tačiau dar reikėtų tapti atviresniems, neužsidaryti savo kieme, o kurti projektus, kurie jungtų ne tik Kauno menininkus, bet ir kitų miestų, šalių. Svarbu, kad kultūrinių įstaigų vadovai nebijotų įsileisti jaunų žmonių, suteiktų jiems šansą kurti.

Kai baigiau mokslus, nežinojau, kur bus mano namai, bandžiau ieškoti pastovumo. Kad jaunimas neišvažiuotų, reikia pirmiausia duoti jiems galimybę kurti. Kaune mane rado J.Naujalio muzikos gimnazija, kurioje dirbu lyg šiol.

– Tuoj po mūsų pokalbio išvyksite iš Lietuvos, vėl grįšite į "Jono ir Gretos" spektaklius. Ar viešint gimtinėje jums lieka laiko apsilankyti kolegų pastatymuose, koncertuose? Kokį renginį paskutinį kartą lankėte Kaune?

– Dažnai apsilankau, gal tik šį pusmetį apleidau kultūrinimąsi, nes labai intensyviai dirbau. Kaune daugiau pats koncertuoju nei nueinu į renginius. Bet aplankau Kauno muzikinio teatro premjeras, pamenu G.Šeduikio režisuotą "Liučiją di Lamermur", Kauno miesto simfoninio orkestro koncertus, "Žalgirio" arenoje stebėjau Valerijaus Gergijevo diriguojamą koncertą.

Opera jauniems apie jaunus

"Vilnius City Opera" spektaklyje "Jonas ir Greta" – šalia jaunų, bet jau patyrusių solistų pasirodo ir perspektyvūs, pirmuosius pripažinimo žingsnius žengiantys atlikėjai. Viena scena dalijasi Justina Gringytė, Rafailas Karpis, Jovita Vaškevičiūtė (nuotr.), Marija Nazarova, Arūnas Malikėnas, Vera Talerko.

Kaip sako patys kūrėjai, tai spektaklis apie vaiko virsmą jaunuoliu, jo atsiskyrimą nuo tėvų ir kelionę į šiuolaikinės realybės mišką. Kontroversiška ir įtraukianti istorija nagrinėja amžiną kartų problemą. Tėvai nesupranta jaunimo, jaunimas – tėvų, o reikia patirti tiek pirmų kartų!

Tikslas – į operą pritraukti pačią sudėtingiausią jaunimo auditoriją. "Jei žmogus į operą, pavyzdžiui, "Snieguolė ir septyni nykštukai" atėjo septynerių, nes jį atvedė tėvai, ir jam nepatiko, greičiausiai kitą kartą jis ateis keturiasdešimties. Ir tai, ko gero, bus atvilktas žmonos. Negalime leisti, kad mūsų jaunimui taip nutiktų!" – pastebi spektaklio meno vadovė D.Ibelhauptaitė.

Operos režisierius Gediminas Šeduikis, kostiumus kūrė "Dior" ir "Céline" mados namuose debiutavusi jaunoji lietuvių dizainerė Eglė Čekanavičiūtė.

"Spektaklis skirtas jaunimui, kuris nori bėgti iš namų ar kuris jau pabėgo iš namų; tėvams – kad pataisytų santykius su vaikais, ir vaikams – kad pataisytų santykius su tėvais; jaunesniems broliams ir sesėms suprasti, kuo gyvena jų guru", – kviečia "Vilnius City Opera" kolektyvas.

Kas? opera "Jonas ir Greta".
Kur? Vilniaus kongresų rūmuose (Vilniaus g. 6, Vilniuje).
Kada? vasario 5 d., vasario 7 d. 19 val.