Quantcast

Dirigentas R. Šumila: atsidavęs muzikai patiriu daug malonumo

"Dar reikėtų tapti atviresniems, neužsidaryti savo kieme", – gimtojo Kauno žmones ragina dirigentas Ričardas Šumila. Šiuo gyvenimo receptu vadovaujasi ir jis pats: muziko kūrybinis kelias nusidriekė nuo J.Naujalio muzikos gimnazijos iki "Vilniaus City Opera" kolektyvo.

"Dar reikėtų tapti atviresniems, neužsidaryti savo kieme", – gimtojo Kauno žmones ragina dirigentas Ričardas Šumila. Šiuo gyvenimo receptu vadovaujasi ir jis pats: muziko kūrybinis kelias nusidriekė nuo J.Naujalio muzikos gimnazijos iki "Vilniaus City Opera" kolektyvo.

Drąsą būti atviriems pasauliui ir naujovėms sykiu su R.Šumila demonstruoja ir visas Dalios Ibelhauptaitės suburtas kolektyvas. Kaip įprasta tabu laužanti "Vilnius City Opera" šįkart žvilgsnius nukreipė į jaunuolius. Ėmęsi Engelberto Humperdincko operos pagal nuo vaikystės visiems gerai žinomą pasaką "Jonukas ir Gretutė", jie sukūrė dviejų jaunuolių nuotykių dramą, pilną ieškojimų ir atradimų.

"Tai yra istorija, kuri yra labai aktuali šiandien: joje yra mus kamuojančių socialinių problemų – neturto, tėvų barnių ir paties vaiko bandymų tapti suaugusiam ir savarankiškam", – apie naujausią savo darbą sako R.Šumila, premjeros išvakarėse pasidalijęs mintimis apie savus gyvenimo bei kūrybos atradimus.

– J.Naujalio gimnazija, kaip ir kiekviena menininkų kalvė, turi savo aurą. Meluotume, jei ją pieštume tik šviesiomis spalvomis, nes juk ir mokantis muzikos, valandų valandas  šlifuojant atlikimo techniką, neįmanoma išvengti nusivylimo, galiausiai – nesutarimų su kitomis stipriomis asmenybėmis – mokiniais, pedagogais. Kokius atsiminimus siejate su čia praleistais metais? Buvo sunku iškęsti tą šabloninę priešpriešą "turiu groti tuo metu, kai draugai spardo kamuolį"?

– Kai pagalvoju apie savo mokyklą, iškyla tik geri prisiminimai. Aišku, kad ten buvo visko, mokytojų – irgi įvairių. Aš džiaugiuosi, kad kažkuriuo metu perėjau į chorinį dirigavimą ir sutikau mokytoją Audronę Marcinkevičiūtę. Kas mokėsi pas ją, žino, kokia ji charizmatiška, uždeganti ir nuostabi. Tas laikas buvo atgimimas, kai atradau savo muzikines savybes iš naujo. O dėl to kamuolio – tai kažkaip užteko laiko viskam. Buvom didelė klasė, įdomi karta, kurie daug ką darėme drauge. Su bendraklasiais  ir muzikuodavome, ir krepšinį žaisdavome. Negaliu sakyti, kad buvau uždarytas ir suvaržytas, grodavau tada, kada pats norėdavau, o kai norėdavau žaisti – žaisdavau.

– Jūsų kelias į simfoninį dirigavimą vedė per aplinkkelius – nuo fortepijono pamokų, per chorinio dirigavimo mokslus, stiprią trauką kompozicijai. Kas vis dėlto lėmė, kad šiandien jus kalbiname kaip simfoninio orkestro dirigentą: jums palankus likimas, atsitiktinumai ar gyvenimo režisierius esate tik jūs pats?

– Man atrodo, kad nė vienas nesame savo gyvenimo režisieriai, danguje turime mokytoją, kuris mus visada veda per gyvenimą. Kai pradėjau mokytis dirigavimo, labai užsikabinau, tai tapo labai artima ir svarbu.

– Dirigentas Gintaras Rinkevičius yra sakęs, kad jaunas žmogus turi turėti ypatingą vidinį poreikį būti simfoninio orkestro dirigentu. Kada šis žinojimas atėjo į jūsų gyvenimą? O kaip argumentas, kad skirtingai nei instrumentininkai, dirigentams labai sunku turėti savo instrumentą – orkestrą?

– Dvyliktoje klasėje jau žinojau, kad noriu diriguoti simfoniniam orkestrui. Čia skirtingi dalykai – svajoti, kad nori būti, ir žinoti, kad gali būti. Stodamas į simfoninį dirigavimą, padariau sprendimą, kad daug ką aukosiu mokydamasis. Atsisakiau daug laisvalaikio ir apskritai laiko sau. Stojau tiesiai į magistrantūrą, todėl per trumpą laiką – dvejus metus – turėjau išmokti visą bakalauro studijų programą ir dar magistro. Tik to poreikio, apie kurį kalba maestro, vedamas ir galėjau taip atsiduoti studijoms ir dirbti.
Jaunam dirigentui, besimokančiam, labai svarbu turėti tą instrumentą – orkestrą. Čia ir yra problema. Viena – mokėti teoriją ir mosuoti rankomis priešais fortepijoną, o visai kas kita – repetuoti su šimtu skirtingų orkestro muzikantų. Tik turėdamas daugiau praktikos dirbant su orkestru, gali išmokti tam tikrų dalykų.

– Prisimenate dieną, kai pirmą kartą stojote priešais orkestrą – ne mokinių ar studentų, bet profesionalų kolektyvą? Kad ir koks talentingas būtum, turbūt nėra lengva ne tik vadovauti dideliam kolektyvui, bet apskritai kolektyvui, kurio didelė dalis narių – gerokai vyresni, labiau patyrę muzikantai?

– Prisimenu ją puikiai. Tai buvo tada dar bohemiečių, o dabar Vilniaus miesto operos pastatymas "Svynis Todas" su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO). Man tuomet buvo 24 metai. Neišskirčiau orkestre amžiaus grupių. Orkestras – sudėtingas organizmas vien dėl žmonių skirtumų. Dirigentas turi užsitarnauti autoritetą, o priemonės – įvairiausios. Man svarbiausia – žmogiškumas.

Kai atėjau dirbti prie LVSO, buvo toks vyriausias muzikantas orkestre, kuris man kėlė didelę nuostabą, nes nė vienas orkestrantas taip maloniai ir su tokia pagarba su manimi nebendravo. Tuomet man tai atrodė labai keista, neįprasta, ir malonu. Amžius nėra tas kriterijus, kuris apsunkina darbą prie orkestro.

– "Jonas ir Greta" – pirmoji jūsų opera, kurią jūs kūrėte kaip muzikinis vadovas. Ką sunkiau pakelti – atsakomybės naštą ar pripažinimo laviną, nuo premjeros neatsiejamą pareigą bendrauti su žiniasklaida ir kitais vadinamaisiais reikalingais žmonėmis?

– Aš nesu žvaigždė, kuriai reikia didesnio pripažinimo. Ir tikiuosi, kad niekada ja nebūsiu. Kai pastatymas yra asmeninis darbas, tavo kūdikis, atsakomybė yra didesnė, nei dirbant asistento darbą. Aš taip įsijungiau į "Jono ir Gretos" procesą, kad net nepajutau tos didelės atsakomybės, nejutau jokio spaudimo.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaifas

kaifas portretas
as taip pat kai atsiduodu muzikai tai patiriu malonuma
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių