Viena jų Dievą tiki, kita – jau ne. Abi iškentėjo ir kenčia skausmus, chemoterapijos padarinius. Abiejų Zodiako ženklas – Liūtas. Abi linksmos ir nori, kad į Vaikų onkologijos ir hematologijos poskyrį ateitų tik besišypsantys žmonės. Vienai jų galvos smegenyse – auglys, kitai – navikas kakle. Liaudiškai tariant, abi serga vėžiu. Vienai jų 12, kitai – 16 metų. Abi labai nori gyventi.

Niekam nelinki tokio skausmo

"Prieš daugiau nei metus suskaudo galvą. Taip žiauriai, kad buvo sunku net eiti, – pradėjo pasakojimą apie save Gabija Karvelytė, gulinti vienoje Kauno klinikų palatų. Kiekvieną dvylikametės uteniškės žodį, judesį, alsavimą sekė visąlaik kartu būnanti mama Aurelija. – Mečiau krepšinį, nes nuo galvos skausmo jau nepadėjo ir vaistai. Kraujo tyrimai nieko blogo nerodė, tad Utenos gydytojai manė, kad tai – brendimo, hormonų padariniai."

Ir tik nuvykus į Vilnių, Santariškių klinikas, tuomet dar vienuolikametės mergaitės galvos smegenyse medikai rado darinuką – taip mama ir dukra vadina vėžio auglius.
Nepraėjus dviem savaitėms, mama su dukra persikėlė į Kauno klinikas.

"Galbūt medikai Vilniuje ir puikūs, bet mus nuvylė. Nežinojome, ką mums daro, kokius vaistus lašina ir kodėl", – sakė Aurelija.

Po valandos kalbinta kita Vaikų onkologijos ir hematologijos poskyrio pacientė, šešiolikmetė Kotryna, su mama lyg susitarusios nuoširdžiai žarstė komplimentus šio poskyrio personalui ir abi mergaites operavusiam Vaikų neurochirurgijos skyriaus gydytojui docentui Algimantui Matukevičiui.

2014 m. balandžio 5-ąją Gabija ir jos mama, kaip abi sako, minėjo savo antrojo gimtadienio metines.

"Niekada gyvenime niekam nelinkėčiau tokių kančių", – praėjus savaitei po operacijos tebekentėdama pjūvių ir siūlių keliamą skausmą mamai prisipažino dvylikametė.

"Skausmas – labai žiaurus reikalas", – dar kartą pakartojo Gabija, besišypsant jos mamai, kuri verkiančia širdimi, bet neleisdama akyse tvenktis ašaroms, žiūrėdavo į pagalvėmis lyg šarvais galvą apsidengusią dukrą.

Gabija mamos ašaras matė tik kartą, prieš krisdama be sąmonės.

Kai atsirenki draugus

"Taip reikėjo, – paklausta, kodėl ji čia, gūžtelėjo pečiais Gabija. – Taip, iš pradžių  pykau ant Utenos medikų, ant Vilniaus, o dabar ant nieko nepykstu."

Gabija šypsosi ir prisipažįsta, kad ją stebina žmonių baimė bendrauti su ja. Tarsi jie užsikrėstų mirtina liga.

"Klasės draugai sako, kad pasiilgo manęs, bet žinau – nepasiilgo. Jiems įdomus tik ligos pavadinimas – astrocitoma, – sako Gabija ir priduria, kad pernai rugsėjo 1-ąją, kai ji grįžo į mokyklą, su ja beveik niekas nebendravo. – Dabar turiu tik vieną gerą draugę Ivetą iš Utenos. Ji nori susitikti, supranta, kai aš esu pernelyg silpna po chemoterapijos."
Seną kaip pasaulis tiesą primena Aurelija, kad nelaimėje labai greitai pažinsi žmones.

"Jei nenori – nebendrauju, – Gabija neketina prievarta pirštis į draugus. – Nors esu labai linksma ir draugiška."

Dabar jos draugai – pliušiniai žaisliukai, meškiukai pandos – Skruzdėda ir Po.

"Po buvo kartu ir per chemoterapiją, ir spindulinę terapiją, ir geriant vaistus, ir kai labai skaudėjo", – juokiasi Gabija.

Serga už "Žalgirį" ir Kšištofą

Kam žmogui duotas gyvenimas? Su dvylikamete kalbame ir apie rimtus dalykus, o mama vėliau prisipažins, kad su dukra visada kalba kaip lygi su lygia.

"Geras klausimas... Na, kam žmogui duotas gyvenimas? Gyventi. Turėti draugų. Padėti kitiems, džiaugtis gyvenimu", – po kelių akimirkų tylos sako mergaitė.

Jai patinka padėti. Neatsitiktinai viena labiausiai trokštamų jos profesijų – odontologija ir ypač – psichologija.

"Man patinka kitiems patarti, padėti. Nekart manęs net nepažįstamos mergaitės klausė patarimų", – mena Gabija.

"Kai padeda kiti ir kai neskauda, – plačiai nusišypso uteniškė. – O mano svajonės? Oi, nežinau. Pasveikti. Kitų neturiu. Na, dar labai noriu važinėtis dviračiu."

Dar Gabija labai mėgsta karamelinį tortą. Ir muziką: Davidą Guettą, Lady Gagą, Justiną Bieberį, Donatą Montvydą, Viliją Matačiūnaitę. Tiki, kad Vilija pateks į "Eurovizijos" finalą, o tada – į dešimtuką.

Mėgstamiausias mergaitės krepšininkas – Kšištofas Lavrinovičius.

"Jis, Rimantas Kaukėnas ir dar kiti čia lankėsi", – Gabijos akys nušvito tarsi pamačiusios šviesą tamsoje.

Bijo aukščio ir vorų

Diena, kai lankėsi krepšininkai, buvo viena šauniausių. Dar viena pati nuostabiausių – tėvų vestuvės. Tuomet Gabijai buvo septyneri.

Prakalbus apie vestuves, teiraujamės, apie kokį berniuką, būsimą vyrą, ji svajoja?

"Charakteriu panašų į mane. Draugišką, linksmą, kartais mielą. Per daug mielo nereikia, – nusijuokia mergaitė. – Ir aukšto! Kaip Kšištofas!"

O aukštybėse esantį Dievą ji tiki? Gabija linktelėja galva: "Taip. Na, jis sukūrė žmones, žemę..."

Dvylikametė nebijo mirti. Prieš tai dar labiau pasistengtų būti linksmesnė ir išbandytų viską, ką nori ir gali.

"Labiausiai bijau aukščio, vorų, sliekų, na ir visokių tokių gyvių... – įrausta susikuklinusi. – O mirties nebijau. Jei mirsiu – nieko nepakeisiu, o jei negaliu nieko pakeisti, tai kodėl jos bijoti?"
Ewingo sarkoma

Kitoje palatoje gulinti Kotryna Junčaitė pasitinka plačia šypsena. Greta, kaip ir prie Gabijos, angelas sargas – mama Diana. Kaip ir Gabija, Kotryna taip pat gimusi liepos mėnesį, po Liūto ženklu.

Ant palangės besišypsantys Kotrynos žaislai – Mikė Pūkuotukas, paršelis Knysliukas, asiliukas Ya ir tigriukas.

Šešiolikmetė atvyko iš vienos seniausių Lietuvos gyvenviečių – Darsūniškio, Kaišiadorių rajono.

"Sergu. Sunkia liga. Kaimiškai – vėžys. Tiksliau – Ewingo sarkoma, – merginos akyse  trumpam užgęsta šypsena. – Skaičiau ir daktarai sako, kad turbūt mutavusi ląstelė, viena chromosoma tarp 11 ir 22, per greitai auga..."

Kotryna puikiai pamena dieną, kai atsigulė į ligoninę – 2012 m. spalį, trečiadienį. Iki tol jai skaudėdavo kaklą. Vaistai nepadėdavo.

"Šeštadienį buvau su mama parduotuvėje, dieną praleidau su pusbroliu, – dešimtokė valandų tikslumu gali papasakoti, kaip tada buvo. – Sekmadienį nuėjau iki tualeto, grįžau, suparalyžiavo kojas ir susmukau vietoje. Vėliau paralyžius pakilo beveik iki kaklo. Išvežė į Kauno klinikas, iškart paguldė į reanimacijos skyrių."

K.Junčaitė buvo skubiai operuota. Ir vos ne kaip stebuklinėse pasakose, po savaitės jau bandė stotis.

"Dabar, kai apie tai pasakoja, skamba vienaip, tačiau tada, kai susmuko..." – Dianos Junčienės veidas akimirką tarsi pajuosta.

Baisiausia, kad neliks plaukų

"Pirma mintis – kuo greičiau pradėti vaikščioti, – po dozės komplimentų gydytojams A.Matukevičiui, Giedrei Rutkauskienėi ir visam šio skyriaus personalui tęsia Kotryna. – Kai sužinojau diagnozę, šoko nebuvo. Viską puikiai paaiškino gydytoja. Baisiausia žinia, kad nuslinks plaukai, antakiai, blakstienos, negalėsiu eiti į mokyklą. Bet stengiuosi žvelgti į priekį ir negalvoti apie baisiausius dalykus."

Kotryna, kaip ir kiekvienas jos vietoje, klausė – kodėl jai?

"Taip nutiko. Tai duota tik tvirtiems žmonėms, kurie gali daug iškęsti, – tarsi sau atsako mergina. – Tačiau plaukai ataugs. Tiesa, dabar vėl nuslinks, nes vėl – chemoterapija."

Kotryna tik šyptelėjo, prakalbus apie daugelio žmonių kasdienybę, kai jie dejuoja ir bamba dėl smulkmenų, koneveikia gyvenimą.

"Vertėtų jiems apsilankyti čia. Pamatyti, kaip vaikai negali padaryti elementariausių dalykų. Labai nori, bet negali. Gyvenimas nėra amžinas ir ilgas, kaip mes galvojame. Jis trapus, – po akimirkos Kotryna šyptelėja. – O aš labai noriu eiti ir į mokyklą, ir bendrauti. Bet negaliu. Esu per silpna. Daug netekau, bet džiaugiuosi, nes esu gyva."

Sunkiausia ir nuostabiausia

Chemoterapija, kaulų čiulpų transplantacija, spindulinė terapija, operacijos, kasdien maždaug po 100 tablečių.

Tai Kotryna jau iškentė. Buvo sunku, kai negalėjo net iki tualeto nueiti, nes alpo.

Bet sunkiausia diena gyvenime buvo ta, kai išgirdo, kad liga vėl atsinaujino. 2012 m. mergaitei buvo atlikta pirmoji operacija, o 2014 m. kovą jau reikėjo antros. Pašalinti 5 ir 6 kaklo slanksteliai, vėl prasidėjo chemoterapijos kursas.

Kotrynos akyse tik kartą, tik akimirkai, sublizga ašaros.

"Labiausiai gyvenime bijau nepasveikti", – tyliai pasako.

Tačiau labai greitai šypsomės visi: mama, ji, mes su fotografu. Kotryna pasakoja apie vieną nuostabiausių gyvenimo dienų, kai 2012 m. reanimacijos skyriuje ją aplankė tėtis, kuris labai daug dirba Norvegijoje, nes šeimai reikia pinigų.

"Tuomet negalėjau kvėpuoti, į burną buvo įvestas vamzdelis, tegalėjau pajudinti pirštus. Mama buvo surašiusi abėcėlę ir su ja taip bendravome. Tačiau kai atėjo aštuoniolikmetė sesuo, o reanimacijoje gali būti tik vienas lankytojas, ji nieko nemokėjo. Na, žinot, šviesiaplaukė, blondinė", – juokauja Kotryna.

Ar galėsiu jodinėti?

Laimingas dienas šešiolikmetė mergina gali vardyti ir vardyti. Kad ir tą, kai pirmą kartą atsisėdo ant žirgo.

"Žirgai suteikia ramybės, gėrio. Nesvarbu, ar jodinėji, ar būni greta jų, – išbalęs Kotrynos veidas nušvinta. – Ir visi gyvūnai yra nuostabus gėris."

Kai Kotryna buvo paralyžiuota, kai dar nejudino nė pirštelio, gydytojo po operacijos klausė, ar galės jodinėti.

"Ji neklausė, ar galės vaikščioti, rūpėjo tik jodinėti", – pastebi Kotrynos mama.

Laimingos ir įsimintinos Kotrynai visos dienos, kai iš Norvegijos grįždavo tėtis. Arba laikas su šeima pramogų parke Norvegijoje ir besigrožint fantastiška gamta.
Ir grojimas gitara: ją būtinai mergina pasiimtų į negyvenamą salą. Šešiolikmetė baigė muzikos mokyklą, moka groti ne tik gitara, bet ir pianinu. Ir dar laikas su draugais, kurie mielai aplanko, ypač geriausios draugės – Rūta ir Raminta.

Be šypsenos čia nesilankykite

Trykštanti optimizmu Kotryna apsiniaukia dar akimirkai ir nuoširdžiai prisipažįsta: Dievą ji netiki.

"Mama, tėtis tiki, o aš sąžiningai atsakysiu: jau nebegaliu tikėti. Kai pamatau čia dviejų mėnesių kūdikį su tokia baisia liga. Už ką jam? Jis gimė ir nespėjo padaryti nieko blogo. Toks likimas? Nesuprantu..."

Kam jai duotas gyvenimas? Padėti kitiems. Net ir čia būnant. Gyventi. Džiaugtis. O ne bambėti.

Todėl kartais ją erzina žmonės, piktai spoksantys, arba merginų klausimai, kodėl ji, serganti vėžiu, plika galva po chemoterapijos, buvo nusilakavusi nagus.
"Vėžys užkniso", – kepurėlę su tokiu užrašu anglų kalba vasarą mėgsta nešioti Kotryna.

Ji svajoja išgyti, svajoja pamatyti Londoną ir jos mėgstamos grupės "One Direction" koncertą.

Su mama jau paskaičiavo, kad artėjant 17-ajam gimtadieniui, liepos 20 d., bus pasibaigęs chemoterapijos kursas. Žinoma, gimtadienio proga bus morenginis arba medaus tortas, jos labai mėgstami saldainiai, o tėvai, žinoma, užsakys pramogą pajodinėti žirgais.

"Tačiau man nieko nereikia, tik pasveikti, nes mama, tėvai jau viską davė", – su liga kovojanti mergina trykšta optimizmu.

Pro palatos langą ryškiai švietė saulė. Be juoko ir optimizmo gyventi neįmanoma. Ypač čia. Ir į šitą skyrių griežtai draudžiama  įžengti be šypsenos. Skausmo čia jau užtenka.

Giedrė Rutkauskienė, Vaikų onkologijos ir hematologijos poskyrio vadovė

Gabijai diagnozuota pagumburio srities anaplastinė astrocitoma (galvos smegenų auglys). Taikytas chirurginis gydymas, chemoterapija ir spindulinė terapija. Darinys pastebimai sumažėjęs.
Kotrynai – sarkoma, kaklo srities kaulinio audinio navikas, diagnozuotas daugiau nei prieš metus. Pacientė gavo agresyvų gydymą, didelių dozių chemoterapiją su pačios kamieninių ląstelių transplantacija. Dabartinis recidyvas vietinis, metastazių nėra. Gauna antros eilės chemoterapiją, kuri skiriama rezistencinei ligai. Atliktos antros operacijos metu pašalinti du kaklo slanksteliai, vietoj jų įstatytas titaninis štiktas, į kurį implantuotas pacientės klubakaulio kaulas. Neurochirurgai atliko fantastišką darbą.