Kauno klinikų gydytojas otorinolaringologas Giedrius Gylys neretai labiau už savo pacientus džiaugiasi, jiems sugrąžinęs klausą. O kaip ją išsaugoti? Ausų, bara gydytojas, krapštyti nevalia.

– Atrodo, kad kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mažėja, o gal ir visai jų nėra. Tai medicinos mokslo pažangos padarinys? Išties galite sugrąžinti klausą?

– Galime padėti, kai žmogus negirdi. Išgydome infekciją, gydome būgnelius, pageriname klausą. Grąžiname gyvenimo kokybę. Anksčiau būdavo šalinami infekcijos padariniai, išgydomos ausys, bet jei pacientas blogai girdėdavo, taip ir likdavo neprigirdintis.

Dabar mes padarome viską, kad gerai girdėtų ir nereikėtų saugoti ausies nuo vandens, nes jis neleidžia pasveikti. Jei būdamas rezidentas būčiau sakęs, kad operuosiu 68 metų pacientą dėl skylės ausies būgnelyje, man būtų sakę: Giedriau, persišviesk galvą. Dabar operuoju ir vyresnius nei 70 metų amžiaus žmones. Po operacijos jie gali maudytis, ant išoperuotos ausies užsidėję klausos aparatą – girdėti garsus ir drąsiai eiti per gatvę be baimės būti partrenktiems troleibuso. Girdėdamas tik viena ausimi žmogus nesiorientuoja, iš kur garsas sklinda.

– Kaip gydote neprigirdinčiuosius ir kurčiuosius? Tai – sudėtingos operacijos?

– Prieš penkiolika metų, kai pradėjau mokytis rezidentūroje, gydymo metodai buvo seni, sovietiniai. Mano mokytojas docentas Kęstutis Povilaitis sakė: pažiūrėk pasaulio, pamatysi, kaip ten dirba. Susirinkome informaciją, kokiose užsienio šalių klinikose kas daroma naujausio, ir išvažiavau į vieną jų – Prancūzijoje. Išmokau pažangių ir efektyvių ausies rekonstrukcijos metodų, pradedant nuo atlėpusių ausų ir baigiant otoneurochirurgija.

– Beje, kodėl ausys būna atlėpusios? Močiutės sakydavo, kad nuo to naujagimius saugo kepurytė, todėl ji būtina.

– Pirmas dvi paras nuo gimimo naujagimiui tikrai prasminga dėti kepurytę arba užrišti skarelę. Mes galvelę bintuojame, jei  matome, kad vaikas gimė atlėpusiomis ausimis. Taip atsitinka dėl kremzlės patologijos. Kremzlė turi savo įtempimo linijas, kai jos nesusiformuoja, ausys atlėpsta. Bintavimas padeda linijas sugrąžinti į vietą.

Plastikos operacijos galimos nuo šešerių metų, kai baigia augti kremzlė. Iki tol jos liesti negalima, nes liks maža arba netaisyklinga. Šešerių septynerių metų amžiaus žmogaus ausys jau yra kaip suaugusiojo, todėl jas galima koreguoti.

– Jūs gydote ir vaikus, ir suaugusiuosius?

– Taip, atskirtis nebūtų gerai. Vaikų ausys nuo suaugusiųjų skiriasi tik iki pusės metų, o po to jau yra vienodos. Patogenezė, patologija, gijimas yra tokie patys kaip ir suaugusiųjų.

– Vis dėlto vaikai ausų, nosies ir gerklės ligomis serga dažniau?

– Taip yra dėl imuninės sistemos netobulumo ar dėl to, kad iki penkerių metų imunitetas dar nėra iki galo susiformavęs. Pačios gerklės ir ryklės ligos yra vienodos, čia nėra nieko unikalaus. Blogai, kad Lietuvoje ir kai kuriose užsienio šalyse vaikų ir suaugusiųjų gydytojai yra atskiri.

Yra daug lėtinių neišgydomų ligų, kuriomis susergama vaikystėje ir tebesergama suaugus. Nesant vaikų ir suaugusių ligonių gydytojų kontakto, atsiranda spragų. Pavyzdžiui, yra susiformavusi nuostata vaikų, negirdinčių dėl perforacijos ausies būgnelyje, neoperuoti, kol jie neužaugs. Dėl to vaikai lieka nuskriausti: neišmoksta plaukti, nesimaudo baseine, negirdi viena ausimi, todėl sėdi klasėje persikreipę, blogai mokosi.

Mažiausias pacientas, kurį esu operavęs, buvo trejų metų. Dabar jis pramogauja vandens atrakcionų parkuose, gerai mokosi, žodžiu, yra sveikas vaikas.

Penkerių metų mergaitė, kurią operavau, neturėjo ausies būgnelio. Jis buvo beveik visas išpūliavęs. Suformavau naują būgnelį – to išmokau Prancūzijoje. Pagal metodikas, kurias taikėme mes ir kolegos iš Vilniaus Santariškių klinikų, būdavo neįmanoma tokio didelio lopo uždėti, iš natūralių medžiagų jis buvo per minkštas. Atitrūkdavo vos kostelėjus. Dabar naudojame kremzlę su antkremzle. Sugijęs būgnelis yra tvirtesnis, nei buvo natūralus. Mergaitė, kurią minėjau, su tėvais keliauja po pasaulį, pramogauja – gyvena visavertį gyvenimą.

– To galima pasiekti, net ir gimus kurčiam?

– Neprigirdėjimo priežastys yra dvejopos. Viena yra ta, kai problema dėl lėtinio otito, otosklerozės, klausos kauliukų traumų slypi klausos mechanizme – būgnelyje, kauliukuose. Tuomet operuojame ir sutvarkome klausos mechanizmą, kad signalas pasiektų sraigę.

Antra priežastis – klausos ląstelių pažeidimai. Taip atsitinka dėl įgimtų, persirgtų virusinių ligų, taip pat ir mamos. Pavyzdžiui, jai sirgus raudonuke, vaikas gali gimti kurčias, nes virusas tiesiogiai pažeidžia besivystančias klausos ląsteles. Dabar kovojama su skiepais, bet jie gali išgelbėti nuo tokių padarinių. Implantas kainuoja 100 tūkst. litų, reabilitacija – taip pat tūkstančius, o skiepo kaina – tik šimtą litų.

Teko būti pakviestam į Tarptautinės kochlearinės implantacijos akademijos mokymus Belgijoje. Juose dalyvauja prityrę gydytojai, užsiimantys naujovėmis. Ten buvo pristatyta olandų patirtis. Jie jau trejus metus visus privalomai skiepija nauja brangia vakcina nuo meningokokinės infekcijos. Blogai tai ar gerai? Per pastaruosius trejus metus Olandijoje nė vienas vaikas neapkurto dėl meningito, nors anksčiau tokių ligonių būdavo po du tris, netgi iki aštuonių. Jei taip atsitinka, privalu implantacijos operaciją padaryti per dvi savaites nuo ligos pradžios, nes vėliau sraigė jau būna sukaulėjusi ir implantuoti  neįmanoma. Lietuvoje per tą laikotarpį šių vaikų mes nespėjame pamatyti ir jie lieka kurti visam gyvenimui.

– Kodėl pas mus tai nedaroma?

– Pas mus su tokiomis iniciatyvomis atsimuši į sieną. Galime pasidžiaugti, kad Lietuva – pirma ir vienintelė iš Baltijos šalių, kurioje kompensuojami abu implantai, jei vaikui reikia dviejų. Anksčiau kompensuodavo tik vieną. Taip iki šiol yra ne tik Latvijoje bei Estijoje, bet ir Lenkijoje, net Slovėnijoje, kuri visuomet pirmaudavo medicinos srityje. Lietuvoje per metus atliekama apie dvidešimt implantacijų vaikams, dar dešimt – suaugusiesiems. Tai operacija, kurią gali atlikti ne kiekvienas.

– Ar implantas tarnauja ilgai?

– Pirmas modernus klausos aparatas užsienyje buvo implantuotas 1986 m. ir pacientas iki šiol su juo girdi gerai. Dabar naudojami implantai nesikeičia jau dešimt metų, nes jie yra gana tobuli. Dėl to kurti gimę vaikai dainuoja chore, ir tai prilygsta stebuklui. Šie implantai tarnaus visą gyvenimą, tereikės pakeisti procesorių.

– Jie kompensuoja bet kokį įgimtą ir įgytą kurtumą?

– Dalis vaikų gimsta kurti be neaiškios priežasties. Kiti – neišnešiotukai, ilgai gydyti antibiotikais ir gulėję inkubatoriuose, maitinti enteriniu būdu ir panašiai. Mes plečiame indikacijas – implantais grąžiname klausą, prarastą ir dėl apsigimimų, o rezultatai neretai stulbina net mus pačius.

Itin sėkmingos implantų operacijos vaikams, kurie gimsta girdintys, bet dėl įgimtų problemų klausa blogėja. Uždedame išorinį aparatą – vėl girdi, bet ilgainiui ir su juo klausa prastėja. Implantuotas klausos aparatas duoda puikių rezultatų, nes tokie vaikai buvo kalbantys. Turėjau pacientą autistą. Su juo buvo sunku bendrauti dėl jo judrumo, agresyvumo. Įdėjome implantą – vaikas tapo visai kitoks: ramus, paklusnus, supratingas. Tėvai sako, kad mes pakeitėme vaiką, o juk jį labai neigiamai veikė kurtumas.
Dar vienas pacientas, pusamžis vyras, po smegenų traumos negirdėjo viena ausimi. Po to patyrė mikroinsultą ir ne tik prarado klausą kita ausimi, bet ir apako. Ligonių kasą bombardavome metus laiko, kad kompensuotų šiam ligoniui klausos implantą. Pavyko. Dabar ligonis gali bendrauti. Nors ir nemato, gyvenimo kokybė pagerėjo.

– Nesunku suprasti aklo ir kurčio žmogaus būseną, bet dėl pagalbos jam turėjote kovoti?

– Laimei, tokių pacientų pasitaiko labai retai. Yra žodis "gėda". Kai stažuodavausi Prancūzijoje, matydavau, kokią pagalbą savo pacientams teikia mano kolegos. Mūsų rankos tokios pačios, bet mums daug ko negalima.

– Bet juk esame civilizuota šalis?