– Kaip Jums kilo idėja pradėti savanorystės kelią įkalinimo įstaigoje?

– Priklausau VšĮ Nacionalinio socialinės integracijos instituto komandai. Mes esame nevyriausybinė organizacija, kuri skatina savanorystę ir jungia platų savanorių tinklą. Organizacija žavi tuo, kad kiekvienas specialistas, plėtojantis organizacijos veiklas, visuomet randa sritį, į kurią įsitraukia per savanoriškas veiklas. Nuo 2021 m. pradžios vykdome socialinių įgūdžių ugdymo veiklas trijuose pataisos namuose. Tai ir buvo savanoriškų veiklų pradžia, kai Vilniaus pataisos namų administracija paprašė konsultuoti moteris, bausmę atliekančias atvirojoje kolonijoje, ir kai vyrai, esantys pataisos namuose, sukūrė žaliosios zonos projektą. Nuo 2021 m. rudens kas savaitę lankomės atvirojoje kolonijoje ir susitinkame su moterimis padėti joms spręsti aktualias problemas. Tikimės, kad jau greitai galėsime imti plaktukus į rankas ir kurti erdvę, kurioje kartu su nuteistaisiais sodinsime augalus, kur jie galės atsipalaiduoti gražioje ir ramioje augalų apsuptyje.

– Kaip jus priėmė pataisos namuose bausmę atliekančios nuteistosios?

– Buvo paprasta pradėti konsultuoti moteris atvirojoje kolonijoje, nes su jomis jau buvau susitikusi Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, prieš jas perkeliant į Vilnių. Jos žinojo, kokios pagalbos gali iš manęs tikėtis, dažnai ateidavo jau su paruoštais klausimais. Atvykus į atvirąją koloniją naujoms moterims, skeptiškai žiūrinčioms į pagalbą, sureaguoja kitos moterys, su kuriomis jau sukurtas ryšys, ir jos tarpininkauja, kartais net už rankos atveda į susitikimus. Pirmiausia kuriu ryšį ir santykį su žmogumi, nepriklausomai nuo jo socialinės patirties. Per abipusį pokalbį ir diskusijas aptariame svarbius klausimus, sužinau, kokios pagalbos reikia. Mūsų pokalbiai visada yra apie tai, koks vertingas žmogus ir kiek jis pats gali, labai palaikau ir skatinu tuos žmones tikėti savo jėgomis.

Smagu, kai žmogus išsikelia tikslą įkopti į Everestą, nes jam reikia iššūkių, ir pradeda planuoti ekspediciją.

Kita savanoriška veikla – žaliosios zonos kūrimas. Vyrai, kurie sukūrė žaliosios zonos koncepciją, atrodo dabar balansuoja ties tikėjimo ir netikėjimo riba. Kurdami šią idėją, neretai suabejodavo, kad neverta net stengtis, nes neleis jos įgyvendinti pataisos namuose, bet vis tiek kūrė, fantazavo, dalijosi žiniomis ir idėjomis. Kai gavome leidimą, dabar sunkiai tiki, kad tai bus įgyvendinta praktiškai. Tas netikėjimas persiduoda ir man. Ir pati vis balansuoju tarp tikėjimo ir netikėjimo, kad pavyks. Bet stengiuosi išlikti optimistiška, drąsinti save ir drąsinti žmones, atliekančius bausmę pataisos namuose.

Veiklos pataisos namuose įkvepia domėtis bausmių vykdymo sistema ir jos pokyčiais. Žavi pokyčiai, tačiau suprantu, kai pataisos namuose ne taip paprasta juos daryti. Anksčiau iš darbuotojų buvo reikalauta vykdyti kontrolės funkciją, o dabar jie turi persiorientuoti į pagalbos teikėjus.

Vis mąstau apie pagrindines žmogaus teises ir teistumo pripažinimą. Pripažinus žmogaus kaltę, norėtųsi, kad daugiau pastangų būtų teikiama padėti žmogui suprasti, kodėl jis įvykdė nusikaltimus, rizikoms aptarti, pagelbėti žmogui įgyjant naujų įgūdžių, kurie padėtų jam nebegrįžti į pataisos namus. Absoliuti dauguma žmonių, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, svajoja apie šeimą, o šeima jiems yra neatsiejama nuo teisėto darbo. Daugiausia kyla klausimų, kaip tai įgyvendinti, kai nuteistasis nepasitiki savimi ir aplinkiniais, kai jam dažnai nesiseka.

– Ar matote pavyzdžių, kai nuteistosios pasikeičia, kažką gero padaro ar bent jau imasi žengti teigiamų pokyčių keliu po tokių pokalbių?

– Žmonės visuomet keičiasi ir stengiasi keistis. Pokalbių metu stengiamės išsikalbėti iki mažiausių detalių, ką kiekvienas gali padaryti, kad ta svajonė priartėtų. Kai žmogus supranta, kad jis gali ne tik „sėdėti“, bet ir mokytis naujų įgūdžių, jau dabar pradėti siekti savo tikslų, supranta ir gali įvardyti savo kompetencijas. Smagu, kai žmonės, darę gana sunkius nusikaltimus, per pokalbius supranta, kad jų emocinė branda buvo kiek mažiau išvystyta, ir pradeda skaityti knygas apie asmenybės ugdymą. Smagu, kai žmogus išsikelia tikslą įkopti į Everestą, nes jam reikia iššūkių, ir pradeda planuoti ekspediciją.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų savanoriauti, bet vis dar nesiryžta pradėti savanorystės kelio įkalinimo įstaigose?

– Savanoriaujantiems, bendraujantiems su žmonėmis, kurie patyrę socialinių iššūkių, labai svarbu turėti mentorių, su kuriuo galėtų aptarti patirtis, pasidalyti įspūdžiais. Vien patikrinimo procedūros, grotos ant langų, daugybė durų gali nuteikti slogiai. Žmonės, su kuriais bendraujama, irgi labai skirtingi. Kartais reikia mokėti paklausti daug kartų, kokį tu save rodai ir kokį nori, kad aš tave matyčiau. Deja, bet pataisos namuose galioja labai sudėtingos taisyklės, kurias aš kartais priskiriu džiunglių taisyklėms – išlieka stipriausi, tad ir žmonės, bendraudami su manimi, taiko įvairias elgesio strategijas, kol sukuriamas palaikantis ir atviras ryšys. Tad patarčiau savanoriauti per kokią nors nevyriausybinę organizaciją, kuri padėtų savanoriams pasiruošti ir išgyventi įvairias kylančias emocijas.

Kitas labai svarbus momentas – įsivertinti laiko resursus ir neiti į trumpalaikes ar epizodines savanoriškas veiklas. Dirbant su žmonėmis labai svarbu sukurti ir išlaikyti ryšį. Pirmi susitikimai gali nebūti tokie džiuginantys, o ir patys žmonės, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, pasąmoningai abejoja, kad gal tu čia atėjai dėl pramogos, patys žmonės nerūpi, kad greitai juos vėl paliksi.