Politikai giria bankus, kurie prisidės prie krašto gynybos sumokėdami solidarumo mokestį. „Solidarumo“ žodis čia netinka, nes solidarumas reiškia, kai kažką darai savanoriškai, o ne priverstas įstatymu. Neteisinga išvis šį mokestį vadinti „bankų solidarumo“ mokesčiu, nes jį realiai sumoka Lietuvos gyventojai ir verslas, mokėdami vienas didžiausių paskolų palūkanas ir banko mokesčius. Tad ne bankai, o Lietuvos žmonės jau tiesiogiai prisideda prie papildomo krašto gynybos finansavimo.

Tačiau to dar neužtenka, Seimo nariai siūlo dar papildomai apmokestinti verslą ir gyventojus, lyg papildomi milijonai eurų būtų geriausias šarvas nuo galimų grėsmių. Deja, ne. Ne pinigų kiekis, o jų protingas ir efektyvus panaudojimas yra realus krašto gynybos pajėgumo pagrindas.

Šių metų biudžete gynybai numatyta 2,1 mlrd. eurų. Didžiąją dalį šių lėšų sudarys biudžeto asignavimai, likusi dalis bus skirta iš surinkto bankų „solidarumo“ įnašo. Pastaroji galės būti leidžiama tik statyboms! Ir gynybos biudžetas kitąmet pasieks rekordinius 2,71 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Tačiau, matome, kad karštos politikų kalbos dažnai lieka tik spaudos pranešimuose. Krašto apsaugos ministerija (KAM), įgyvendindama krašto apsaugos sistemos plėtros planus, per ateinantį dešimtmetį (DEŠIMT METŲ) karinei technikai ir amunicijos atsargoms įsigyti planuoja skirti tik 3,1 mlrd. eurų, t. y. kasmet tai sudarytų apie 12 proc. viso gynybos biudžeto. Toks KAM ministro viešas prisipažinimas! Tik šiek tiek daugiau nei 10 proc. realioms atgrasymo priemonėms! Esame statybininkų tauta, todėl įsivaizduojame, kad mus apgins nauji poligonai ir kareivinės… Ir sunku patikėti didelius pinigus politikams, kurie atidarydami naujas kareivines, net nesugeba pasakyti žurnalistams be popierių, kiek pabrango projektas nuo pradinės kainos. Pasirodo nedaug, kokiu nežymiu trečdaliu…

Partija „Laisvė ir Teisingumas“ puikiai supranta poreikį stiprinti gynybos pajėgumus kaip būtiną atgrasymo priemonę, tačiau esame realistai ir žinome, kad tik kolektyvinės gynybos skydas gali būti efektyvus, ir aišku - pirmiausia NATO. Tačiau kintanti JAV politika ir Dolando Trampo pareiškimai, net dar netapus prezidentu, jau daro neigiamą poveikį Ukrainos fronte ir NATO įsipareigojimų stiprumui. Deja, kai kur reikia sutikti D.Trumpu: iš 30 NATO šalių tik dešimt skiria saugiau nei 2 proc. BVP. Ir tarp jų, išskyrus JAV, Jungtinė Karalystę ir Lenkiją, tik mažosios šalys kaip Lietuva. Tai kiek mes bedidinsime savo finansinį indėlį, dėl mažo mūsų BVP, jis išliks labai nežymus.

Ir nereikia pykti ant JAV generolo Beno Hodgeso, kuris pasakė žinomą tiesą – 5-jo NATO straipsnio ir net regioninių gynybos planų aktyvavimą turės patvirtinti NATO šalių politikai. Ir tam reikės laiko.

O paskutinių dienų naujiena, tai Lenkijos įstatymų apribojimai, kurie neleidžia Lenkijos kariuomenei vykdyti karinius veiksmus už šalies sienų. Net NATO 5 straipsnio aktyvavimas neįmanomas neįveikiant šios teisinio barjero. Dešimtys iškilmingų Lenkijos ir Lietuvos prezidentų susitikimų, o esminiam klausimui ir susitarimui prie vyno taurės laiko ir neužteko. Kartu tai rodo Lietuvos užsienio politikos fiasko, kai daug karštų kalbų, bet jokių namų darbų. Užsienio ir KAM reikalų ministrai turėtų eiti užtarnauto poilsio. Kaip galima reikalauti piliečių didesnio finansinio prisidėjimo, kai pati valdžia nesugeba atlikti paprastą kaiminių šalių teisės aktų analizę, kurie karinio konflikto atveju netrukdytų staigiai reaguoti? Priminsiu, net tankams iš Vokietijos pervežti į Lietuvą reikės lenkų leidimo ir geranoriškumo.

Todėl ryžtingai pasisakome už jungtines Europos Sąjungos karines pajėgas ir bendrą sienų apsaugą. Ir bendrą teisinį reguliavimą.

Ir tai turi tapti mūsų užsienio politikos pagrindiniu tikslu.Tam turime telkti sąjungininkus visoje ES. Kiekvienas Lietuvos kandidatas į Europos parlamentą turi įsipareigoti siekti šio gyvybiškai svarbaus tikslo. Svarbaus ne tik mums, o visai Europos Sąjungai.

Visiškai nelogiška matyti, kaip didžiausių ES ir NATO šalių, tokių kaip Italija, Prancūzija ir Vokietija, karinės pajėgos sukoncentruotos ES viduryje. Kai tai pačių ES politikų patvirtinti gynybos planai ir numatomos grėsmės yra ES pasienio valstybėse, ypač rytuose. Ir tai padėtų net toms šalims, kurios nenoriai didina lėšų gynybai, efektyviau panaudoti turimus resursus.

Karo ar karinių konfliktų atveju, karių motyvacija yra nemažiau svarbi nei moderni ginkluotė. Dažnai girdime klausimą, kodėl vokiečių kariai turi ginti Lietuvą, ar britų – Estiją. Atliekamos ES gyventojų apklausos rodo gana rezervuotą visuomenės norą kariauti už kitą šalį. Todėl turime pakeisti naratyvą savo galvose ir politikų kalbose. Vokiečiai Lietuvoje saugos ne mus, o Europą, tame tarpe ir savo namus. Ir čia laukia didelis darbas, kad kiekvienas ES pilietis, kuris tarnautų Jungtinėse ES pajėgose Lietuvoje ar Portugalijoje, Kroatijoje ar Graikijoje, žinos, kad rengiasi ginti Europą kaip savo namus. Lenkas, vokietis, italas, prancūzas ar lietuvis bendros tarnybos metu ne tik padidins savo gynybos gebėjimus, bet stiprins tą vienybės jausmą, kuris suprantamas tik ginklo broliams.

Suprantama, kad tai ilgas kelias, bet nepradėjus juo eiti, liksime ten kur ir dabar esame. Nes grėsmių artimiausius dešimtmečius Europos Sąjungai tikrai netrūks. Jau ES žengiami pirmi žingsniai – bendri mokymai tarp ES šalių, bandymai sureguliuoti teisinius skirtumus. Svarstoma nauja Europos komisaro pozicija ES gynybai.

Ir pagrindiniai neatidėliotini darbai: ES karinės technikos ir amunicijos standartizavimas, bendrų gynybos pramonės pajėgumų formavimas ir teisinių procedūrų dėl karinės technikos judėjimo už nacionalinių sienų, įteisinimas. Europos Sąjunga jau yra ekonominės sąjunga, tačiau turime tapti ir karine sąjunga.

O ką galime ir privalome padaryti patys?

Pirma: Politinių partijų susitarimas dėl vyriausybės ir valstybės tarnybos veiksmų, skirtų BVP didinimui. Pasisakome už valdžios institucijų įsipareigojimą mažinti biurokratiją, perteklinius ribojimus, ES lėšų greitą panaudojimą, šešėlio mažinimą ir Lietuvos ekonomikos augimo skatinimą, kuris didintų šalies BVP, o kartu ir gynybos biudžetą. Politinių partijų susitarimas – siekti 4 proc. BVP augimo kasmet. Yra labai konkrečių priemonių: vyriausybė kažkodėl nesinaudoja galimybe gauti papildomas pajamas už žemę, kuri užstatyta pastatais ir yra nuomojama. Priėmus sprendimą ją be jokių biurokratinių procedūrų parduoti, biudžetas gautų dideles pajamas, kurias galėtų nukreipti atgrasinimo priemonių stiprinimui.

Antra: Suprasdami gynybos finansavimo svarbą siūlome pilietinę akciją – 5 metų laikotarpiui atsisakyti vienos nedarbo dienos. Juk per vieną darbo dieną Lietuvoje sukuriama apie 180 mln. eurų BVP. Ir tai galėtų būti Kovo 11-oji. Taip prasmingai paminėtume Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir įtvirtintume savo laisvę realiais darbais.