Šių metų vasario 20 d., susitarus paskutinę minutę, Graikijos vyriausybei buvo suteiktas 4 mėnesių atokvėpis. Tačiau abi barikadų pusės nesugebėjo surasti bendro sprendimo dėl tam tikrų reformų, kurių šalis privalo imtis, kad jai būtų išmokėta sutarta finansinė parama. Ši parama yra būtina, siekiant išvengti galimo bankroto. Nesusitarus artimiausiu metu, Graikijos vyriausybei tektų rinktis tarp dviejų alternatyvų: ar mokėti atlyginimus valstybės tarnautojams, ar grąžinti savo skolas. Kol kas nėra žinoma, kada Graikijai pritrūks pinigų, nes šalies valdžios institucijos klausimus, susijusius su vyriausybės biudžetu, sprendžia vangiai. Tačiau nesusitarus dėl reformų tai galėtų nutikti jau  balandžio pabaigoje.

Kas tai lemia?

Tam įtakos gali turėti trys pagrindiniai faktoriai. Visų pirma, nuo 2014 m. pabaigos šalies ekonominė situacija ėmė blogėti. BVP augimo tendencijos 2014 m. 4-ajame ketvirtyje tapo neigiamos (BVP smuko iki 0,4 proc. per ketvirtį), kai ankstesnius tris ketvirčius augimas buvo teigiamas. Jaučiama, kad veiklos rezultatai suprastėjo visuose pagrindiniuose sektoriuose: pramonės, statybų ir paslaugų. Dėl to „Coface“ prognozuoja, kad BVP šiemet paaugs ne daugiau kaip 0,6 proc., kai 2014 m. augo 0,8 proc.

Taip pat vertinant fiskaliniu aspektu, situacija blogėja: vasarį užfiksuotas biudžeto deficitas (sausį nustatytas perteklius), nes fiskalinės įplaukos drastiškai sumažėjo. Šiuo klausimu lemtingi yra du veiksniai. Pirma, mažesnes mokesčių įplaukas lemia tai, kad ūkio subjektai tapo ne tokie veiklūs, antra, šios politinės nežinios akivaizdoje namų ūkiams ir įmonėms gali kilti pagunda nemokėti mokesčių, net jei jie ir galėtų tai daryti.

Paskutinis faktorius – piniginių aktyvų atsiėmimas iš bankų. Graikijos bankai laikotarpiu tarp 2009 m. pabaigos, kai prasidėjo skolų krizė, ir 2012 m. birželio neteko daugiau kaip trečdalio indėlių. Dalis tokių indėlių vėliau vėl buvo padėti į bankus, tačiau jų mastas nebepasiekė ankstesnio lygio. 2015 m. vasarį, atsinaujinus politinei nežinomybei, jų lygis smuko 15 proc., palyginti su 2014 m. spaliu.

Derybų scenarijai

Graikijos vyriausybė per kelias savaites nuo to momento, kai buvo išrinkta, surado ne vieną kompromisinį sprendimą, tačiau dabar ji nebėra linkusi elgtis taip nuolankiai. Be to, ji turi tvirtą vietos balsuotojų užnugarį: naujoji Graikijos vyriausybė pelnosi iš ganėtinai didelio populiarumo. 63 proc. šalies gyventojų tiki, kad Aleksis Tsipras yra geriausias ministras pirmininkas. 59 proc. mano, jog Graikijos vyriausybė per pastaruosius mėnesius nebūtų galėjusi išsiderėti iš tarptautinių institucijų daugiau, nei išsiderėjo. Nors ekonominė situacija blogėja, vartotojų pasitikėjimas savo šalies vyriausybe drastiškai didėja. 

Įvertinant tai, jog Graikijos vyriausybei jau dabar yra sudėtinga derėtis su tarptautinėmis institucijomis, galima numatyti 2 scenarijus:

• Pirmasis – pamatinis scenarijus: radus kompromisą, t. y. Tsiprui sutikus su dauguma kreditorių reikalavimų, Graikija lieka euro zonoje. Nuotaikos verslo aplinkoje pagerėja ir iš naujo pradedama laipsniškai atsigauti. Daugėja fiskalinių įplaukų ir indėlių bankuose. Toks scenarijus yra labiau tikėtinas.

• Antrasis – rizikos scenarijus: nerandama kompromiso. Liaujamasi finansiškai remti, Europos centrinis bankas (ECB) nusprendžia nebeteikti likvidumo pagalbos kritiniais atvejais (angl. emergency liquidity assistance (ELA)). Siekdama išvengti bankų bankroto, vyriausybė apsisprendžia, kokiomis priemonėmis kontroliuos kapitalą, ir nutaria laikinai sustabdyti bankų veiklą, kad galėtų apriboti indėlių atsiėmimą ir pinigų pervedimus (kaip Kipre ir Islandijoje). O centrinis bankas spausdina naujos valiutos banknotus, skirtus vietiniams mokėjimams atlikti. Kadangi Graikijos ekonomikos struktūra turi daug trūkumų, naujoji valiuta gerokai nuvertėja. Infliacija smarkiai išauga. Nevykdomi finansiniai įsipareigojimai, nes, tvyrant nežinomybei, namų ūkiai ir verslo subjektai renkasi negrąžinti skolų. O vyriausybė negali išleisti obligacijų į tarptautines rinkas. Tikėtina, jog kils stipri recesija. Toks scenarijus yra mažiau tikėtinas.

Pirmasis scenarijus yra labiausiai tikėtinas, nes Graikijos vyriausybė nenori išeiti iš euro zonos, be to, ji jau įrodė galinti rasti kompromisų. Jeigu Graikija nutrauks ryšius su pinigų sąjunga, kitos šalys, nukentėjusios nuo didelės recesijos, kuri kilo didinant su tarptautinių kreditorių trejeto (Europos Komisijos, ECB ir Tarptautinio valiutos fondo), vadinamosios „troikos“, programų įgyvendinimu susijusį finansinį stabilumą, gali sumanyti pasielgti taip pat. Be to, reikia pripažinti, kad Graikijos pasitraukimo iš euro zonos sukeltos tiesioginės ekonominės pasekmės kitoms Europos šalims atrodo suvaldomos (Graikijos valstybės skola dabar labiausiai priklauso nuo oficialių kreditorių, o ne nuo euro zonos bankų, kaip buvo anksčiau). Tačiau neprognozuojama, kaip tai paveiktų verslo pasitikėjimą ir pasaulio finansų rinkas (tiksliau tariant, euro zoną). „Lehman Brothers“ banko pavyzdys iliustruoja šią riziką: JAV Federalinis rezervų fondas nusprendė neišsaugoti šio banko, nes jis nesivertė mažmenine bankininkyste ir nebuvo „pernelyg didelis, kad patirtų visišką nesėkmę“. Vis dėlto „Lehman Brothers“ žlugimas lėmė netikėtą finansinių rinkų krizę.