Šiuo metu ekonomistų akys nukreiptos į euro zonos infliacijos rodiklius – jei jie ir toliau mažės, Europos Centrinis Bankas (ECB) imsis naujų priemonių infliacijos skatinimui. Tokie ketinimai gali skambėti makabriškai, nes būtų siekiama didesnio kainų augimo, kuris mažintų gyventojų perkamąją galią. Tuo tarpu dėl defliacijos – kainų mažėjimo – net nedidėjant pajamoms gyventojai galėtų įsigyti daugiau prekių ir paslaugų. Tad kodėl siekiama kainų augimo?

Dažniausiai centriniai bankai kovoja su per didele infliacija, tai yra, kainų augimu, mažinančiu gyventojų perkamąją galią ir neretai įmonių konkurencingumą. Šiuo metu euro zonoje tokios problemos nėra, nes infliacija siekia tik 0,5 proc. – tiek padidėjo vidutinio vartojimo prekių krepšelio kainos per metus. Lietuvoje infliacija dar mažesnė, mūsų šalyje ji siekia tik 0,2 procento. Tačiau ECB, panašiai kaip ir daugelis kitų didžiųjų pasaulio bankų, siekia infliacijos, siekiančios maždaug 2 proc. per metus.

Infliacija yra patrauklus reiškinys, turintiems skolų, ir nelabai malonus, turintiems santaupų. Dėl kainų ir pajamų augimo reali skolos našta mažėja - jos grąžinimui reikia skirti mažesnę pajamų dalį. Tuo tarpu infliacija mažina santaupų perkamąją galią. Todėl infliacijos siekimas yra paslėptas mokestis taupantiems gyventojams ir netiesioginė subsidija tiems, kurie yra skolingi. Toks taupančiųjų diskriminavimas gali atrodyti šiek tiek amoralus.

Be to, infliacija palanki ir iki kaklo pasiskolinusioms valstybėms - didėjant kainoms didėja ir valstybės biudžeto pajamos, o defliacija biudžeto deficitą ir realią skolos naštą dar labiau didintų. Kita vertus, yra ir svarbesnių priežasčių, dėl kurių centriniai bankai baiminasi defliacijos ir siekia nedidelio, bet nuolatinio kainų augimo.

Defliacija yra pageidaujamas reiškinys, kai kainų mažėjimą sukelia naujos technologijos, pažangesni gamybos metodai, efektyviau organizuojama įmonių veikla ar pigesni energetiniai ištekliai. Iliustruojantis pavyzdys yra telekomunikacijos paslaugų kainos Lietuvoje – dėl didelių investicijų į infrastruktūrą, konkurencijos ir masto ekonomijos nuo amžiaus pradžios šios paslaugos atpigo daugiau nei dešimt kartų.

Tačiau nuolatinė bei visas prekių bei paslaugų grupes apimanti defliacija gali būti ir rimtų ekonomikos ligų sindromas. Jei šalyje nusistovi aukštas nedarbo lygis ir sumažėja paklausa, įmonės gali būti priverstos mažinti sąnaudas. Jos taip pat mažintų darbuotojų skaičių bei jų darbo užmokestį, o tai dar labiau slopintų paklausą. Nerimaudami dėl asmeninių pajamų ateityje arba tiesiog tikėdamiesi tolimesnio kainų mažėjimo gyventojai gali stengtis dar daugiau taupyti ir mažiau vartoti. Taip gali įsisukti žalinga kainų ir pajamų mažėjimo spiralė.

Būtent tokio negalavimo sindromai matomi ne vienoje labiausiai pažeistoje euro zonos valstybėje. Japonijos patirtis rodo, kad tokia defliacinė spiralė gali tęstis net ketvirtį amžiaus. ECB ne kartą išreiškė susirūpinimą galimu kainų mažėjimu, tačiau kol kas panaudojo mažai priemonių, galinčių sumažinti jos riziką. Tokių priemonių – dar mažesnių palūkanų ar didesnės pinigų pasiūlos – galime netrukus sulaukti. Tik skolininkai ir taupantieji jų laukia skirtingai nusiteikę: pirmieji su viltimi, antrieji su nerimu.