Aną savaitę susitikau su mama išgerti kavos. Tądien vėl kilo sunkiai artikuliuojama sumaištis dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų, ir mes, kaip ir neretas vilnietis, šiek tiek situaciją aptarėme. Mama prisiminė epizodą, kaip 1956 m., ką tik įstojusi į universitetą, apžiūrėjo tilto skulptūras ir visiškai nenudžiugo. Studentei ypač nemalonūs pasirodė vienos skulptūros moteriški batai – grubūs, retrogradiški ir absoliučiai nemadingi.

Tokia ir yra socialistinio realizmo bėda – jis niekada, net atsiradimo dieną nebuvo madingas, ir niekada toks netaps. Praėjus keleriems metams po skulptūrų pastatymo – ir pasikeitus sovietinės ideologijos tonui – jos iš natūraliai nemėgstamų tapo oficialiai nebepriimtinos. Štai, jei 1960 m. leidinyje apie LSSR skulptūrą visi septyni autoriai buvo pristatyti ir tilto kūriniais, tai 1975-ųjų albume, apžvelgiant praėjusius metus, rašoma tik apie tilto skulptūrų trūkumus – susmulkintas formas ir natūralizmo tendencijas. Faktiškai priekaištaujama dėl batų.

Maždaug tuomet skulptūros tapo nematomos. Vilniui skirtuose turistiniuose albumuose jų nebeliko. Man užteko kantrybės perversti šešis: 1960 m. išleistame albume yra tik meškeriotojų tilto papėdėje nuotrauka. 1963 m. Maskvoje išleistame penkiakalbiame atvirukų rinkinyje Žaliojo tilto nėra. 1969 m. knygoje "Senojo Vilniaus vaizdai" yra dvi Neries panoramos, abi tilto išvengia. 1975 m. pasirodė spalvotas trikalbis "Naujasis Vilnius" – irgi be tilto skulptūrų, nors visas kitas socrealizmas sąžiningai reprodukuotas: yra paminklai Vladimirui Leninui, Petrui Cvirkai ir generolui Ivanui Černiachovskiui. 1985 m. albume "Vilnius" fotografai apšaudo visus objektus šalia Žaliojo tilto: Operos teatrą, "Lietuvos" viešbutį, Raduškevičiaus pilaitę. Ten yra viskas, išskyrus tilto skulptūras.

Sklaidos intensyvumas kardinaliai pasikeitė net ne 1990 m., o šiek tiek vėliau, kai Vilnius tapo savo įvaizdžio ieškančiu miestu. Įvaizdžio strategijose blogoms skulptūroms vietos nėra, o įvaizdžio realybėje Žaliasis tiltas pradėjo dominuoti. Ir tai smarkiai erzina. Beveik taip pat, kaip senųjų Vakarų žiniasklaidos įprotis prie Lietuvos vardo pridėti "buvusi Sovietų Sąjunga". Patikrinti, kad Žaliojo tilto kompleksas tapo Vilniaus viešų erdvių meno globaliu ženklu, nesudėtinga – tereikia paieškos sistemoje angliškai įvesti žodžius "Vilniaus skulptūros". Rezultatai su įvairiais rakursais nufotografuotais sovietų kariais, studentais, darbininkais ir kolūkietėmis uždengs visą kompiuterio ekraną, o važiuojant žemyn jos išlys keliolika kartų dažniau nei antras pagal populiarumą kūrinys – Nacionalinio dramos teatro mūzos.

Erzelio nemažina ir tilto skulptūroms suteikiamos papildomos prasminės funkcijos, laviruojančios tarp atminties, istorinės tolerancijos ir įvairių ideologijų.

Sudėjus viską kartu, aš nematau jokių argumentų, kodėl šios estetiškai nesėkmingos ir mentališkai svetimos skulptūros turėtų likti mieste. Na, viena priežastis yra – mūsiškiai sunkiai atsispiria urbanistinio skulptūrinimo pagundoms, ir, nuėmus šitas, jas gali pakeisti gerokai bjauresnės. Bet tai yra hipotetinė ateitis ir teorinės bėdos.

Antra vertus, aš nerandu nė vieno argumento, kodėl Žaliojo tilto skulptūros turėtų būti kūrybiškai transformuotos, perdažytos, ideologiškai patobulintos, sunaikintos ar paliktos sunykti. Būtent taip pasielgė Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos ekspertai, priėmę sprendimą neišbraukti skulptūrų iš Kultūros vertybių registro, nedelsiant sulaukę prakeiksmų iš vienos, ir pagyrų iš kitos pusės lavinos.

Visa tai keista. Aš bandžiau atrasti analogiją, iliustruojančią būseną, kai formaliai svarbus, bet visuomenei neįdomus veiksmas netikėtai sulaukia milžiniško politikų, žurnalistų ir komentatorių susidomėjimo. Gal tokia analogija galėtų tapti kartu su paveldosaugininkų renginiu įvykęs Vyriausybės posėdis, kuriame buvo suplanuota Lietuvos jūrinių teritorijų ateitis? Juk jūra! Teritorijos! Ateitis! Aš matau svarbius raktinius žodžius, bet neradau jokio atgarsio žiniasklaidoje. Taip ir turi būti – čia vykdomosios valdžios profesionalai priėmė savo neįdomius profesionalius sprendimus, o ten paveldo profesionalai neišbraukė paveldo iš jam skirto registro. Tegu nesuklaidina skaitytojų registro pavadinimas – kultūros vertybės statusas saugomam objektui nesuteikia geresnės kokybės. Saugomas blogas paveikslas nevirsta geru, o negraži skulptūra – gražia. Buvimas kultūros vertybių registre praneša tik vieną žinią – tai yra artefaktas, kurio negalima naikinti. Ar Žaliojo tilto skulptūros turi nenaikinamų artefaktų savybių? Turi, galybę. Jų skaičiavimą galima pradėti nuo fakto, kad, nebūdamos šedevrai, kai kurios skulptūros yra meistriškiau nulipdytos už mažiausiai septynis Vilniaus paminklus, o Juozo Mikėno merginos veide net galima pamatyti jo tarpukario stilistikos bruožų. Vertę joms duoda ir istorinis kontekstas ir net šioks toks rekordas – jos yra pirmosios grynai lietuviškos autorystės, be etninio pritempinėjimo, viešoje erdvėje pastatytos skulptūros Vilniuje. Taigi, išbraukti iš registro priežasčių nėra, ir komisija jų neišbraukė. Tokių sprendimų komisijos nariai daro daugybę, tai yra profesionalioji rutina.

Kodėl šį kartą įprastas procesas tapo viešu ir intriguojančiu? Viename naujienų portale perskaičiau frazę – "Politikai ir paveldosaugininkai nesutaria, ar sovietmečiu sukurta skulptūrinė kompozicija turi būti nugriauta kaip sovietinės propagandos dalis, ar palikta kaip kultūros vertybė". Šioje frazėje yra trys realybėje neegzistuojantys teiginiai.

Pirma, politikai ir paveldosaugininkai negali tartis, nes tokiam tarimuisi nėra jokių prielaidų. Antra, skulptūrinės kompozicijos gali būti ne dramatiškai nugriautos, o nuobodžiai nukeltos, katalogizuotos muziejuje ir, kaip ne kartą daryta praeityje, perduotos saugoti ar eksponuotii kitoje vietoje depozito teisėmis. Trečia, jei skulptūros nebus nukeltos, jos ant postamentų liks ne kaip kultūros vertybės, o kaip politinės valios ženklas. Politinės valios, ne paveldosauginės. Ištaisius visas tris manipuliacinės frazės klaidas, intriga dingtų ir liktų visiems vilniečiams žinoma konstatacija – už poros savaičių, Kovo 11-ąją, sukaks 25 metai, per kuriuos įvairios Vilniaus valdžios galėjo nukelti ir atgal pastatyti tilto skulptūras šimtus kartų. Ir, be abejo, šimtus kartų gauti arba prarasti rinkėjų balsus.

Žinoma, blogai, kad politinei manipuliacijai pasidavė komisijos nariai. Vienoje iš diskusijų dailės istorikė ir diplomatė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilatė pasakė, kad "politinius sprendimus turi priimti politikai – ar būtų kalbama apie pavardžių rašymą, ar apie Žaliojo tilto skulptūras. Kalbininkai ir dailės bei kitokie istorikai gali spręsti tik savo kompetencijos ribose. Priėmę politikams derančius sprendimus, ekspertai gauna ir politikams derančią atsakomybę – tą jie dabar ir patiria savo kailiu".

I.Vaišvilaitė dar prideda ir viltį, kad ekspertų komisijos kada nors išmoks nedalyvauti ne savo žaidimuose. Aš papildomai norėčiau, jei jų nebetrauktų į svetimus žaidimus, bet tai turbūt yra utopinis noras.

Komentaras skaitytas Lietuvos radijo laidoje "Kultūros savaitė"