Kaip turime elgtis Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje? Dar kovo mėnesį vienas Kovo 11-osios akto signataras viešai teigė, kad Lietuvos interesas šiame kare, jo žodžiais – tarp Maskvos ir Vašingtono, yra sėdėti tyliai ir laukti, kuo viskas pasibaigs.

Akivaizdu, kad taip galvojančių yra daugiau nei vienas signataras, tačiau taip pat akivaizdu, kad didžioji mūsų visuomenės dalis ir mūsų valstybės valdžia pasirinko ne sėdėjimą tyliai ir laukimą. Didžioji mūsų visuomenės dalis nėra užkibusi ant Kremliaus propagandos kablio ir vadina daiktus savo vardais – vedina savų interesų, Rusija užpuolė artimiausią jai tautą ir valstybę, savo agresiją pateikdama kaip Ukrainos pilietinį karą. Tokias visuomenės nuotaikas netiesiogiai patvirtina lapkričio pradžioje kilęs sujudimas viešojoje erdvėje, sureagavus į ES pasiuntinio Rusijoje Vygaudo Ušacko pastabas mūsų žiniasklaidai. Tokią stiprią reakciją, privertusią V. Ušacką net viešai atsiprašyti, greičiausiai sukėlė antroji pastaba – kad mes negalime visko suversti pačiai Maskvai dėl konflikto Ukrainoje.

Taigi, bandymas pateisinti Maskvos elgesį sulaukė pasmerkimo, tačiau ne mažesnį sujudimą sukėlė ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės neseni pasisakymai apie Rusiją kaip teroristinę valstybę. Nepritariantys tokiems Prezidentės pasisakymams klausia, ar Lietuvai reikalinga tokia griežta pozicija, viešai reiškiama Rusijos atžvilgiu? Jų nuomone, tai yra visiškai neatsakingas Prezidentės švaistymasis žodžiais, skirtas ne užsieniui, bet vidaus rinkai.

Politologai patikslina, kad vadinti Rusiją teroristine valstybe nėra tikslu. Geriau tiktų ją vadinti kariaujančia, karo nusikaltimus darančia ar terorizmą remiančia valstybe. Formuluotės yra svarbios, ir ypač valstybių tarpusavio santykiuose. Tačiau ar būtų buvusi kitokia Rusijos reakcija, jei Prezidentė būtų nenaudojusi terorizmo termino? Ji pasakė tai, ką Kremlius įnirtingai neigia – kad Rusija kariauja prieš Ukrainą. Sakant šiuos dalykus, Maskvai niekada neįtiksi, tačiau ar dėl to reikia sėdėti tyliai?

Skirtingos nuomonės dėl to, kaip reikėtų reikšti viešą Lietuvos poziciją dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą susidaro ir dėl to, kad mūsų visuomenėje nėra vieno atsakymo į klausimą, kiek ši agresija kelia grėsmę mūsų valstybei? Viešojoje erdvėje politikos apžvalgininkų nuomonės gana griežtai išsiskiria. Viename krašte yra manantys, kad realios grėsmės nėra, nes Lietuva yra NATO narė, o Vladimiras Putinas ir jo aplinka yra pakankamai racionalūs, kad nesiveltų į karą su pranašesne už juos karine jėga.

Kitame krašte yra manantys, kad būtent ne iš kvailumo, o racionaliai apskaičiavę Kremliaus strategai gali ryžtis patikrinti NATO stiprybę, užpuldami kurią nors Baltijos valstybę. Apskaičiavimas gali būti toks, kad, pavyzdžiui, Narvoje, Daugpilyje ar Visagine pasirodžius ginkluotiems žaliems žmogėnams be atpažinimo ženklų, NATO vadovybė pasimes, nes nėra pasiruošusi reaguoti į nekonvencinius karo veiksmus. Apskaičiavimas gali būti ir toks, kad Europos ir Amerikos lyderiai labai nenori didelio karo Europos viduryje. Tuo tarpu V. Putino režimas tokio karo ne tik kad nebijo, bet gali būti net labai suinteresuotas juo, siekdamas nukreipti rusų dėmesį nuo vidaus problemų ir taip prailginti savo gyvavimą. Vienas mūsų apžvalgininkas netgi spėja, kad Rusija gali pulti visas tris Baltijos valstybes iš karto.

Padėtis gana grėsminga, tačiau yra ir gerų ženklų. Rusijos ekonomikos analitikai teigia, kad šioje šalyje sparčiai tirpsta valiutos atsargos. Sprendimas nutraukti importą iš Europos priimtas ne siekiant nubausti už sankcijas Rusijai, o paprasčiausiai taupant užsienio valiutą. Kritusios naftos kainos taip pat savotiškai gelbsti nuo Rusijos agresyvumo, nes tie lengvai gauti doleriai už naftą greičiausiai ir sužadino Kremliaus norus vėl tapti pasauline galybe, kokia buvo Sovietų Sąjunga.

Naujai išrinktame Jungtinių Valstijų Senate bręsta sprendimas tiekti Ukrainai ginklus, kas irgi apmalšintų Rusijos agresyvumą, nes dabartiniai jos lyderiai gerbia tik jėgą.