Pradėkime nuo to, kad prieš savaitę kultūros ministras Šarūnas Birutis viename interviu suponavo mintį, jog meną (ir ypač menininkus) kurį laiką valstybė turėtų palikti nuošalyje, o dėmesį ir pinigus skirti naujai, menui imliai kartai auginti. Nes, anot ministro, menininkui turėtų mokėti visuomenė, kuri turėtų išugdytą vidinį kultūros poreikį, o tada jau klestėtų ir pats menas. Graži, bet utopiška mintis, nes jau nuo Apšvietos laikų, ypač sovietinio socializmo laikotarpiu, buvo bandoma liaudį šviesti ir formuoti jos poreikį menui. Tik ir tada už meno pristatymą fabriko ar kolūkio salėje mokėjo valstybė, o ne edukuojamas meno vartotojas, kurio poreikiai, deja, kur kas žemiškesni.

Tai rodo ir pastaraisiais metais Lietuvos kultūros padangėje atsiradusi nauja meno forma – bendruomenių menas. Sėkmingai propaguojamas Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kaune pirmuosius daigus jis parodė maždaug 2009-aisiais, Tekstilės bienalėje. Vėliau vienokios ar kitokios šio meno apraiškos matomos pavienių menininkų iniciatyvose, o pernai vasaros pradžioje jos sužydėjo net keliose Kauno bendruomenėse – Šančiuose tarptautinio projekto "Draugiška zona" ir Žaliakalnyje festivalio "Be stogo" pavidalais. Abiem atvejais buvo suburiamos menininkų grupės, kurių tikslas – eiti į vietos bendruomenes, aiškintis jų poreikius ir kartu su bendruomenėmis kurti meno apraiškas jų gyvenamosiose vietose. Ir kokios tos meno apraiškos, dėl kurių menininkai ir vietos bendruomenės tariasi?

Akivaizdu, kad vietos bendruomenės meną pirmiausia supranta kaip jų socialinius poreikius tenkinantį reiškinį: meno renginių salelės miesto kvartaluose pirmiausia yra bendravimo, susibūrimo vieta, kurioje galima išsakyti savo rūpesčius, pasidalyti lūkesčiais ir tikėtis, kad menininkas – lyg mesijas – pabers manos ir išspręs bendruomenę slegiančius rūpesčius: pastatys šiukšliadėžes ir pridės maišelių šunų išmatoms, apželdins patvorius, nupjaus žolę, įrengs vaikų žaidimų aikšteles, rūpinsis paauglių užimtumu ir t.t. Menu bendruomenėse, kaip matome, beveik nedvelkia. Menininkams, ilgą laiką kūrusiems savo dramblio kaulo bokšte, toks artimas kontaktas su potencialiu meno gerbėju, tampa nauju įkvėpimo šaltiniu: jie naujai formuoja egzistavusią, bet estetinę vertę praradusią architektūrinę erdvę (Kauko laiptų fontanas, A.Juozapavičiaus pr.), iš numirusių kelia nurašytus kioskus (Šančių kioskas), gerte geria kvartalo istorijas ir jas vizualizuoja performansų, parodų pavidalu. Bet ar dėl šio bendradarbiavimo visuomenė pasidarys jautresnė menui, puls lankytis spektakliuose, parodose, ar pirks tuos nelemtus menininkų albumus, kurie, anot ministro, skirti tik menininko savimeilei paglostyti?

Žiūrint iš dabarties perspektyvos ministras, kai kalbama apie savimeilę, be abejo, teisus: menininkas dėl to ir kuria, kad ji yra labiau išreikšta nei eilinio piliečio, o noras įamžinti save kūriniuose yra pagrindinis ir dažnai vienintelis gyvenimo motyvas. Žiūrint iš truputį platesnės, istorinės, perspektyvos, ministras, deja, visiškai neteisus: materialių kūrybos liudijimų nebuvimas skurdina tą patį pilietį, tik jau ne šiandienos, o gyvensiantį po penkiasdešimties ar šimto metų. Kartu ir valstybę bei jos identitetą.

O kol kas menininkui, kaip ir eiliniam bendruomenės nariui, nėra kitos išeities kaip siekti dialogo ir tikėtis, kad jis lems abipusiai visavertiškesnę, kūrybiškesnę būtį, kartu ir meno bei visuomenės suartėjimą.