Amerikiečių politologas Stephenas Kinzeris dienraštyje „Boston Globe“ vasario 25-ąją paskelbė komentarą, į kurį negalima nereaguoti. Jis atspindi dalies amerikiečių, taip pat ir daugelio vakarų europiečių nuomonę, kurią verta kritiškai panagrinėti.

Tai ne šviesiai tiesiai Putino propaganda, o kai kurių vakariečių nenoro įžvelgti skirtumą tarp Amerikos ir Rusijos išraiška, kas galų gale vis tiek reiškia praryti rusų imperializmo jauką.

Vis dėlto, nors S. Kinzerio straipsnis pavadintas „Putino veržimasis į Ukrainą yra racionalus“, tai, kad šis autorius apie V. Putiną neturi jokių iliuzijų, matyti jau iš pirmųjų sakinių.

Štai jie: „hiperagresyvi Rusija, kai kurių amerikiečių požiūriu, imasi sukelti naują ir pavojingą Šaltąjį karą. Balsingi veikėjai Vašingtone Rusijos vadovą Vladimirą Putiną vaizduoja  kaip daug jėgos turintį banditą, kuris naudojasi savo didžiuliais ištekliais, idant užsipultų savo kaimynus, Europą, Jungtines Amerikos Valstijas.

Bet iš tiesų, V. Putinas yra pavojingai silpnas banditas, kuris iš paskutinių jėgų bando užkirsti kelią Vašingtone sugalvotam planui apsupti Rusiją nedraugiškomis jėgomis“.

Tai nėra V. Putiną giriantys ar jam meilikaujantys žodžiai. Jais S. Kinzeris tariasi tik bandantis jį suprasti ir pateisinti. Bet tuo jis, mūsų nuomone, tik paliudija visišką Rytų Europos žmonių lūkesčių, Amerikos ketinimų ir Rusijos politinės istorijos bei dabarties nesupratimą.

Taip, V. Putinas yra banditas, net galvažudys, tačiau jis mato, – taip mus mėgina įtikinti S. Kinzeris, – kad jo tėvynė apsupta Vašingtono suagituotų priešų, ir jis, V. Putinas, girdi, tik siekia savo šalį nuo tų priešų išgelbėti.

Toliau S. Kinzeris aiškina taip: „tiesioginė amerikiečių pasipiktinimo Rusija priežastis yra jos intervencija Ukrainoje. Vašingtono tikslas yra Ukrainą ir kitas su Rusija besiribojančias šalis paversti politiniais partneriais. Tai privestų Vakarų galią tiesiai prie Rusijos sienų.

Jau dabar amerikietiški ginklai iš Latvijos ir Estijos spokso į Rusiją. Jeigu dar ir Ukrainą būtų galima įvesti į NATO, kaip to kai kas Vašingtone atvirai tikisi, būtų tai dar vienas žingsnis į Rusijos apsupimą.

Užuot leidusi tam įvykti, Rusija sumobilizavo savo šalininkus Ukrainoje, kad pasipriešintų. Rusijos nedraugai, daugiausia įsikūrę Vašingtone, tai laiko agresijos forma. Tačiau bet kuris Rusijos vadovas, kuris leistų Ukrainai įstoti į priešų aljansą, išduotų savo šalies gyvybinius saugumo interesus“.

Į šias Stepheno Kinzerio mintis reikia atsakyti štai ką. Pirma, Rusijos nedraugai ne „daugiausia įsikūrę Vašingtone“, bet jų yra visur ir visose žemėse, kurias kadaise okupavo ar ketino okupuoti Rusija.

Antra, NATO nėra Rusijos priešų aljansas, o gynybinė sąjunga apsisaugoti nuo visų, kurie grasina Vakarų demokratijai. NATO ne puola Rusiją, o ginasi nuo jos.

Trečia, Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina ir kitos Rytų Europos valstybės jau seniai buvo Vašingtono partnerės. Jam, Vašingtonui, nereikėjo padaryti kažko naujo, kad tokiomis jas paverstų, jam tereikėjo tęsti tai, ką jau darė kelis dešimtmečius anksčiau.

Pvz., nuo pat Antrojo pasaulinio karo Vašingtonas nepripažino Maskvos įvykdytos Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos ir prijungimo prie Sovietų Sąjungos. O po karo Amerika įtraukė Ukrainą ir formaliai nepriklausomas kitas Rytų Europos šalis į Pavergtųjų tautų sąrašą, įsipareigodama teikti joms moralinę, bet ne karinę paramą jų išsilaisvinimo kovoje.

Tas išsilaisvinimas pagaliau įvyko griuvus Berlyno sienai, kurią Maskva ir maskviniai Vokietijoje pastatė tam, kad sulaikytų – ne karių ir ginklų srovę iš Vakarų, o žmones, bėgančius į Vakarus iš Rytų nuo komunistinės diktatūros.

O pats komunizmas visoje rytų Europoje ir pačioje Rusijoje griuvo ne iš Vakarų per sieną veržiantis priešo kariams ir ginklams, o patiems vidurio ir rytų Europos žmonėms stojus į Solidarumą, į Baltijos kelią, į nacionalinius  frontus ir pasinaudojus M. Gorbačiovo įvesta pertvarka bei atvirumu, kad nuverstų sovietinę diktatūrą iš vidaus.

Tai diktatūrai nuversti nereikėjo karių iš užsienio, bet užteko pačių žmonių valios nebegyventi taip, kaip ligi tol. Žmonės veržėsi Vakarų ir jų vertybių link, nes savo kailiu įsitikino, kad ten gerokai daugiau gerovės ir laisvės, nei jos bet kada buvo Rusijoje bei jos užgrobtose žemėse.

Toliau S. Kinzeris išvedinėja, kad „visos šalys mėgina prie ar arti savo sienų užkirsti kelią priešų atsiradimui. Jos siekia to, ką geopolitikai vadina „strateginiu gyliu“. Tai reiškia pasiglemžti – atvirai ar slaptai – pasienio teritorijų kontrolę tam, kad apsaugotų savo tėvynę“.

Tačiau mes nuo savęs teigiame, kad visos Rusijos vakarų pasienyje išsidėsčiusios valstybės – nuo Suomijos ir Estijos šiaurėje ligi Balkanų pietuose, įskaitant plačiąją Ukrainą, – niekada naujaisiais laikais Rusijos nepuolė ir, svarbiausia, net ir šiomis dienomis jos nei puola, nei ketina pulti.

Nei jos, tos išvardytos šalys, nei NATO, kartojame, nėra Rusijos priešai nei tokiais taps, kol Rusija jų nepuls, kaip ji Ukrainos atveju šiomis dienomis tai daro, o  kai kurių kitų šalių atveju darydavo pakartotinai visą XX-ąjį šimtmetį, Lietuvos atveju net darsyk tam užsimojo 1991-ųjų sausio 13-ąją.

Toliau S. Kinzeris porina, jog „Rusija žino „strateginio gylio“ vertę geriau nei bet kokia kita Žemės šalis. Ji pergyveno Napoleono armijos invaziją XIX-ąjį amžių ir nacistinės Vokietijos – XX-ąjį.

Priežastis, dėl kurios Rusija brutaliai pavergė Rytų Europos šalis po Antrojo pasaulinio karo yra ta, kad ji troško buferinės zonos tam, kad istorija nepasikartotų“.

Taip rašo S. Kinzeris, tačiau tikrovė ta, kad Stalino Rusija netroško tik buferinės zonos Rusijai apginti, o, priešingai, siekė užkariauti visą Europą – laimei, pasiekė tik Berlyną ir vienam dešimtmečiui Vieną –, kad ten įtvirtintų sovietinio tipo komunizmą.

S. Kinzeriui visai nerūpi, kad Baltijos ir kitos Vidurio bei Rytų Europoje išsilaisvinusios valstybės po 1990-ųjų nebuvo agresyviai okupuotos NATO, o pačios siekė tapti Vakarų aljanso narėmis tam, kad apsisaugotų nuo Rusijos agresijos taip, kaip Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika, įkurdamos NATO, apsisaugojo nuo Sovietų Sąjungos proveržio į Vakarus.