Pasaulis ištempęs ausis klausėsi, ką į Sinodą Vatikane susirinkę pasaulio vyskupai kalbėjo apie antrą kartą susituokusiuosius, apie Komunijos teikimą "gyvenantiesiems nuodėmėje", lytiškumą, net apie meilų požiūrį į gėjų poras.

Vyskupas Kęstutis Kėvalas ragino palaukti oficialių Sinodo sprendimų. Dėl baigiamojo šio Sinodo asamblėjos dokumento balsuota šeštadienį.

"Sunegalavusi ar iširusi šeima neturi jaustis Bažnyčios atstumta. Tai aštrūs klausimai, nuomonių yra įvairių, todėl norisi naujo aiškumo", – pastebi jis.

Sinode vėl prabilta ir apie gėjus. Lietuvoje ir ši tema yra tabu. "Tai slidus klausimas. Kaip žmones, gėjus Bažnyčia įsipareigoja priimti pagal Katekizmo nuostatas. Kaip traktuoti gėjų poras, situacija labai dviprasmiška", – pripažįsta K.Kėvalas.

Ko po Sinodo gali tikėtis katalikai? Apie tai – išskirtiniame interviu su vyskupu K.Kėvalu.

– Pasaulio vyskupai Vatikane susirinko į Sinodą, skirtą šeimai. Dar prieš Sinodą Šventasis Tėvas Pranciškus ragino "įsiklausyti į mūsų laikų ritmą" ir užsiminė, kad šis vyskupų susirinkimas šeimos tema gali atverti duris "Bažnyčios ir visuomenės atsinaujinimui". Lietuvos bažnyčiose iš dvasininkų lūpų vis dar nuskamba pagrūmojimų "gyvenantiesiems nuodėmėje". Ar ateis pokyčiai ir į Lietuvą?

– Sinodas yra neeilinis įvykis ir pati geriausia proga pasikalbėti apie padėtį pasaulyje šeimos klausimais. Problema labai aiški – nemažai šeimų neišlaiko to standarto, kurio Bažnyčia prašo, todėl reikia spręsti, kaip Bažnyčia gali padėti. Tas standartas – darni, tvirta šeima – yra laimės pagrindas. Klausimas, kaip galima žmonėms padėti to pasiekti ir ką gali Bažnyčia pasiūlyti tiems, kuriems nepasisekė. Sunegalavusi ar iširusi šeima neturi jaustis Bažnyčios atstumta. Tai aštrūs klausimai, nuomonių yra įvairių, todėl norisi naujo aiškumo. Popiežius, aišku, po Sinodo tars galutinį žodį, bet jis sukvietė vyskupus tam, kad pasitartų su visa Bažnyčia, o ne nuspręstų vienas. Bažnyčios uždavinys yra nuolat klausyti Viešpaties balso ir atsiliepti į šiandienos žmonių lūkesčius. Pokalbiams šiomis temomis buvo skirti visi metai, o Sinode vyskupai turėjo pasiūlyti sprendimus.

– Pasirodė pranešimų, esą Sinode vyskupams kalbėjusi sutuoktinių šeima ragino parapijose meiliai priimti gėjų poras. Ar to reikia? Ar tai įmanoma Lietuvoje?

– JAV prie kai kurių parapijų veikia gėjų savitarpio pagalbos grupės. Tai nėra kokia nors naujiena. Priimti gėjų poras? Nežinau, ar Sinodas apie tai pasisakys. Priimti porą – tai tarsi pripažinti, kad pritariame tokiam jų gyvenimo būdui, ir čia viskas yra gerai. Tai slidus klausimas. Kaip žmones, gėjus Bažnyčia įsipareigoja priimti pagal Katekizmo nuostatas. Kaip traktuoti gėjų poras, situacija labai dviprasmiška.

– Sinode kalbėta dėl Komunijos teikimo antrą kartą susituokusiesiems. Vieni vyskupai sako, kad išsiskyrusiems žmonėms ir antrą kartą susituokusiems tai nerūpi, ir jokios problemos nėra, o kiti kalba apie galimus palengvinimus tiems, kurie negali priimti Komunijos būtent dėl šios kliūties. 

– Sinode dalyvaujantys vyskupai turėjo suderinti šias skirtingas nuomones ir priimti bendrą sprendimą. Jeigu teiksime Komuniją antrą kartą susituokusiesiems, kyla klausimas, kaip mes traktuosime Eucharistiją? Tai vienas iš  rimčiausių klausimų. Kiekviena Vyskupų konferencija turėjo teikti pasiūlymų, ir mes svarstėme šį klausimą. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, mūsų atstovas Sinode, taip pat pasisakė. Čia galbūt galima paspartinti santuokos paskelbimo negaliojančia procedūrą. Tuomet tie žmonės galėtų greičiau sudaryti Santuokos sakramentą po nepasisekusios sąjungos ir teisėtai gauti kitus Bažnyčios sakramentus, tarp jų – ir Eucharistiją. Šito proceso paspartinimas gal ir būtų problemos sprendimas. Tai savotiškas vidurio kelias tarp kardinaliai skirtingų nuomonių, kurias įvardijote.

– Televizijoje, žiniasklaidoje ne kartą matėme, kaip žinomi verslo ar šou pasaulio žmonės eina tuoktis į bažnyčią ne vieną kartą, tai su malonumu viešina, paskui triukšmingai skiriasi. Ar tai nėra kitų tikinčiųjų piktinimas?

– Jie negali tuoktis bažnyčioje antrą kartą, jeigu pirmoji santuoka nėra paskelbta negaliojančia pagal visas reikalingas procedūras Bažnyčios Tribunole. Jeigu tik vadinamosios žvaigždės tą procesą galėtų pereiti, o kiti žmonės – ne, tada būtų skandalas. Bet taip daro ir daugiau tikinčiųjų, tik žinomi žmonės labiau matomi.

– Kuo ypatingi Šeimos metai Lietuvoje?

– Bažnyčia troško atkreipti dėmesį ne tik į daug kartų kartojamą frazę, kad šeima yra visuomenės pagrindas, bet ir kodėl taip yra. Šie metai – puiki proga priminti apie šeimą kaip apie visuomenės stuburą. Natūralu, kad žmonės trokšta gyventi laimingose šeimose, nesvarbu, ar tai būtų sutuoktiniai, ar vaikai, ar platesnės sąvokos šeima. Kalbėtis, ką reiškia laiminga šeima, ne tik vertinga, bet beveik neišvengiama, nes laiminga šeima – mūsų visų pašaukimas, ilgesys ir uždavinys. Kitas labai svarbus Šeimos metų momentas – daug šeimų gyvena įtampoje, skiriasi, tad labai svarbu padėti tokiems žmonėms, priminti, kad šeima yra labai svarbi mūsų gyvenime. Žinių ir dėmesio tai svarbiausiai mūsų visuomenės ląstelei niekada nebus per daug.

– Šeimos metams skirti renginiai vyksta didžiuosiuose miestuose. Ar tas metų titulas nėra tik formalumas? Ar atokiai gyvenančias, keblumų patiriančias šeimas pasiekia Šeimos metų renginiai?

– Šeimos metai Bažnyčiai buvo vidinė paskata ir vidinis motyvas labiau atsigręžti į šeimą, atnaujinti veiklos programas. Vyskupijose, dekanatuose ir parapijose vyko Šeimos šventės. Ta žinia tikrai nuvilnijo. Žinoma, visada galima padaryti daugiau, bet renginiai dar nesibaigė. Nesiekėme padaryti kuo daugiau masinių renginių. Gerokai svarbiau buvo sujudėti Bažnyčios viduje.

– Pasiruošimo santuokai kursai vyksta ne vienus metus. Ar nereikia jų tobulinti? Ar kursų rengėjams ir vedėjams nereikia ieškoti naujų formų? Ne paslaptis, kad nemažai jaunų žmonių vengia ir ieško būdų, kaip apeiti ilgokai trunkantį pasirengimo kursą, motyvuodami, kad tai neįdomu, nepatrauklu.

– Lietuvos šeimos centras yra parengęs 8 susitikimų programą, pagal kurią pasiruošimas turėtų vykti nedidelėse darbo grupėse po 6–10 sužadėtinių porų. Siekiama betarpiško kalbėjimo, diskusijos, galimybės užsiėmimų vedėjams teirautis šeimos rūpimų dalykų, kuriuos viešoje paskaitoje dažnai sunku nuoširdžiai svarstyti. Didžiuosiuose miestuose dar nesame pasiekę tokio lygio, kad visi sužadėtiniai nedidelėse grupelėse galėtų rengtis santuokai. Puikiai suprantame, kad paskaitos, į kurias kartais susirenka net daugiau kaip 100 žmonių, nėra efektyvios, bet tai – geriau negu nieko. Sužadėtiniai bent jau sužino, ką Bažnyčia kalba apie Santuokos sakramentą ir ko tikimasi iš santuokos. Nemažai žmonių, besiruošiančių tuoktis, net nepasikalba subtiliais tikėjimo klausimais. Kai kurie jauni žmonės net linkę nesureikšminti priesaikos, bet jeigu tu neprisieki, tai yra tik kažkokie bandymai, o ne sąmoningas Santuokos sakramento priėmimas. Sužadėtiniams tie užsiėmimai suteikia peno asmeniniams pokalbiams. Bet tikrai sutinku, kad šie kursai turi būti tobulinami, ypač didžiuosiuose miestuose, kur dideli besituokiančiųjų srautai. Sunku surasti tiek šeimų, kurios gebėtų ir norėtų dovanoti savo laiką dalindamiesi savo patirtimi su sužadėtiniais. Kaune dabar sudarytos sąlygos bent jau tiems, kurie nori rengtis mažose grupelėse. Kiti gali lankyti paskaitų ciklą.

– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje priešprieša tarp Bažnyčios ir šeimos dažnai išryškėja kalbant apie abortus ir kontracepciją. Sakoma, kad Bažnyčiai ir kunigams nedera kištis į tuos reikalus, tai pačių šeimų, moterų reikalas. Koks čia gali būti Bažnyčios vaidmuo?

– Dažniausiai visuomenėje diskutuojama tik iki aborto padarymo ribos, akcentuojant moters teisę, tačiau labai mažai kalbama, kas vyksta po to. Kaip moteris jaučiasi, kai ta procedūra atliekama? Bažnyčia dažniausiai sprendžia situaciją "po to", nes susiduria su tos moters skausmu ir žaizdomis šeimoje. Remdamasi šia patirtimi Bažnyčia ir inicijuoja projektus, kad nebūtų nueita iki aborto, nes tai yra drama. Gal galima išspręsti šį klausimą be tokios patirties, kuri vėliau palieka pasekmių, vadinamų poabortiniu sindromu? Psichologiškai žvelgiant, anksčiau ar vėliau tu kvestionuoji savo poelgio moralumą arba tinkamumą. Tai kvestionuoja ir pats kūnas, nes būna ir fiziologinių komplikacijų. Abortas nėra nagų karpymas ar plaukų kirpimas, tai rimta medicininė intervencija. Bažnyčia sako, kad negalima to daryti, o dar, be to, automatiškai. Tam ir siūlomas apsisprendimo laikotarpis, perklausiant moters, ar ji nėra spaudžiama aplinkos. Tai būdas gelbėti jos ateitį ir psichologinę sveikatą. Bažnyčia kišasi šiuo klausimu ne dėl to, kad nori pakenkti ar įtvirtinti savo ideologiją. Bažnyčia mano, kad po aborto atsiveriančias žaizdas geriausia gydyti rūpinantis prevencija.

– Tuomet išgirstame kitą kontrargumentą: ką Bažnyčia gali aiškinti apie abortų draudimą, jeigu draudžia ir kontracepciją.

– Bažnyčia nėra prieš gimimų reguliavimą, toks priekaištas neteisingas. Jeigu šiandien taip madinga pabrėžti ekologiją ir ekologišką gyvenimo būdą, kodėl negalime būti ekologiški ir su savo kūnais? Tie procesai mūsų kūnuose iš prigimties natūraliai atsekami, tik žmonės dažnai jų neatpažįsta ir natūralų šeimos planavimą nurašo kaip liaudies medicinos apraišką. Tai tiesiog šiuolaikinių mokslo atradimų neišmanymas apie moters ritmo, vaisingumo ir nevaisingumo subtilybes. Moters smegenys reguliuoja vaisingumo dienas ir jos ciklas kaitaliojasi veikiamas aplinkos, todėl ritmo kalendorinis metodas nėra narūralus šeimos planavimas. Natūralus planavimas yra pagrįstas stebėjimu, o ne išankstinius apskaičiavimu. Tai pagrįsta vaisingumo požymių žinojimu ir stebėjimu. Bažnyčia siūlo sekti mokslo pasiekimus šioje srityje ir ekologiškai reguliuoti gimimų skaičių. Tada į tai įtraukiama ne vien moteris, bet ir vyras – jie kartu tampa atsakingi. Šeima turi teisę nuspręsti reguliuoti gimimus, tik klausimas – kokiais būdais.

– Šeimos metai baigsis. Kas toliau?

– Tai iššūkis. Turėsime padėti šeimoms ne tik esant progai, bet ir sistemingai. Reikia kurti šeimos savitarpio pagalbos grupes ne tik toms šeimoms, kurios patiria problemų, bet ir darnioms, sveikoms šeimoms. Reikia bendruomenių, kuriose šeimos palaiko viena kitą ir padeda išlaikyti tą bendrystės idealą. Lietuvoje šeimų bendruomenių judėjimas jau buriasi: iki 10 šeimų jungiasi į vieną bendruomenę, jos susirenka kartą per mėnesį, pasidalija namų darbus – pasikalbėti šeimoje viena ar kita tema, pasimelsti, atlikti tam tikrą užduotį, o paskui susirenka apie tai pasikalbėti, įvertinti, kaip sekėsi. Pats dalyvauju tokioje bendruomenėje ir džiaugiuosi, kad šiemet tokie dalykai jau sustiprėjo. Jeigu šeima nededa pastangų, galvodama, kad viskas klostysis savaime, po kurio laiko sutuoktiniai pajunta, kad jie tolsta, svetimėja ir šeimą ištinka krizė. Gal čia galėtume baigti pozityviau: jei sutuoktiniai nuolatos investuos laiko ir pastangų į savo šeimos santykių stiprinimą, jų užmokestis bus šeiminė laimė. Juk to ir tikisi kiekviena besituokianti pora.