- Akvilė Kavaliauskaitė, LRT Televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Londono metropolitenas – vienas judriausių visame pasaulyje. Šiais traukiniais per metus keliauja beveik pusantro milijardo žmonių. Pradėjęs veikti XIX a. viduryje, metropolitenas tapo ne tik transporto priemone, bet ištisu miestu mieste su savo parduotuvėmis, kavinėmis, po žeme grojančiais muzikantais bei savomis taisyklėmis.
Lietuvė Nijolė Giedraitienė, apie kurią pasakoja „Emigrantai“, kiekvieną rytą išlipa London Bridge stotyje. Čia ji turi nedidelį siuvimo saloną, virš kurio nuolat dunda traukiniai.
„Pripratau, jau nebegirdžiu, tik kartais trūkinėja internetas“, – apie traukinių keliamą triukšmą sako emigrantė.
Londone Nijolė gyvena jau seniai – nuo 2000-ųjų. Iš pradžių čia uždarbiauti atvyko vyras, o tada – ir ji su vaikais.
„Susisodinau vaikus į savo seną BMW ir viena pati atvažiavau. Iki Doverio atvažiavau, pagalvojau, kad viskas – toliau nebevažiuosiu, nes nebežinau, kur važiuoti. Paskambinau vyrui ir sakau: toliau nebevažiuoju, atvažiuok parsivežti. [...] Visi draugai sakė – kur tu važiuoji viena taip toli, bet mes su vyru buvome važiavę per Vokietiją, per Lenkiją, tai galvojau – na, ką čia man reiškia. Neskubėdama ir atvažiavau“, – prisimena Nijolė.
Dokumentus padirbo pačios
Moters tikslas buvo vienas – pinigai. Manė, kad 3–4 metus padirbės, o tada grįš atgal į Telšius. Pasak „Emigrantų“ pašnekovės, tai buvo sunkūs laikai: reikėjo mokėti už dukros mokslą, išlaikyti sūnų ir dar patiems kažką pavalgyti. O kaip tik tuo metu Lietuvoje turėtas prekybos verslas ėmė nebenešti tiek pinigų, kiek Giedraičių šeimai tuo metu reikėjo.
„Išvažiavome grynai dėl šeimos, nes kitaip nebegalėjome. Aišku, nebūtume iš bado mirę. Žmonės ir dabar Lietuvoje sunkiai verčiasi, bet dar negirdėjau, kad kas numirė iš bado. Tai ir mes būtume kažką sugalvoję ir prasivertę. Čia tiesiog buvo pats greičiausias ir lengviausias kelias“, – pripažįsta Nijolė.
Taigi Londone Nijolės vyras gavo darbų statybose, o ji pati pradėjo nuo viešbučių. Tais laikais kambarinėmis dažniausiai ir dirbdavo nelegalės moterys iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių.
„Mes su dukra pačios pasidirbome dokumentus, nukopijavome nuo giminaičių. [...] Mes ant jų dokumentų užklijavome savo nuotrauką, su tušinuku pribadėme antrą pusę antspaudo, atšvietėme kokius keturis kartus, kad kuo mažiau matytųsi ir nunešėme į viešbutį. Penktadienį atvažiavome, o sekmadienį su dukra jau išėjome į darbą“, – nieko neslėpdama pasakoja Nijolė.
Kai leidimas dirbti sufalsifikuotas, ramiai gatvėmis vaikščioti negali. Iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą tada dar buvo likę ketveri metai, o pinigų prasimanyti reikėjo čia ir dabar.
„Eidavome mieste ir bijodavome sutikti kokį policininką, nes vis tiek iš veido matyti, kad nesame vietiniai. Stengdavomės kuo greičiau kur nors prasmukti, kad tik niekas neklausinėtų, kas tu toks, ir dokumentų neprašytų“, – prisimena moteris.
Beveik visi lietuviai, į Angliją atvykę iki 2004-ųjų, dirbo nelegaliai, su padirbtais arba išvis be dokumentų.
„Būdavo, kad atvažiuodavo pas lietuvius tie policininkai į butus ir pradėdavo krėsti. Vyras yra pasakojęs, kad net tekdavo šokti per balkoną ir bėgti slėptis, kadangi jau pasibaigęs vizos galiojimas. [...]Vyras buvo uždarytas ir į kalėjimą dėl to, bet paleido, nes jis įstojo į koledžą mokytis anglų kalbos, o studentai galėjo dirbti per savaitę 16 valandų, tai vien dėl to jį paleido“, – pasakoja emigrantė.
Atidarė nuosavą saloną
Kažkada net neturėję leidimų dirbti, dabar ir Nijolė, ir jos vyras Londone turi nuosavus verslus bei didelį namą miesto rytuose. Ir sūnus, ir dukra sėkmingai dirba. Taigi nors Anglijoje planavo praleisti daugiausiai ketverius metus, net nepajuto, kaip prabėgo ištisi septyniolika.
„Savo saloną turiu 12 metų, tai penkerius metus iš pradžių dirbau kažkam kitam. Viešbuty aš dirbau tik vieną mėnesį. Paskui, padedant vienai lietuvaitei, įsidarbinau siuvėja sauso valymo parduotuvėlėje, kuri priklausė indams. Jie mane vertino, matė, kad aš moku gerai ir greitai dirbti, tai man ten nebuvo blogai. O paskui, pasitaikius progai, irgi padedant lietuviui, man pavyko išsinuomoti tą savo parduotuvę“, – kalba „Emigrantų“ pašnekovė.
Nedidelį savo saloną Nijolė nusprendė atsidaryti stotyje. Manė, kad svarbiausia – dideli žmonių srautai ir greitai atliktas darbas. Juk londoniečiai – labai užimti žmonės, didelę dalį dienos praleidžiantys keliaudami į darbą ir atgal. Ir nieko nėra patogiau, nei prieš sėdant į traukinį atiduoti drabužį taisyti, o grįžtant atgal jį jau atsiimti.
„Esu užsitarnavusi pagarbą, nes stengiuosi labai greitai įvykdyti užsakymus ir žmonės tuo labai patenkinti. Be to, siuvu drabužius. Galiu ir modeliuoti. Žmonės ateina su savo pageidavimais, aš jiems pasiūlau, patariu, paaiškinu pagal figūrą, kas labiau tinka, kokią medžiagą pirkti. Norėčiau padaryti savo gaminių parodą, bet kol kas nespėju, neturiu laiko, tačiau planuose toks dalykas yra“, – atskleidžia Nijolė.
Pasitaikius galimybei pradėti verslą, Nijolė sako kurį laiką dvejojusi. Juk negalėjo žinoti, ar anglai norės savo drabužius patikėti emigrantei iš nedidelės, tuomet labai mažai žinomos šalies.
„Iš pradžių laukdavome tų klientų. Susikabinau sukneles, kurias dukrai buvau pasiuvusi, kad nebūtų tuščios lentynos, ir laukdavau. Pirmus porą mėnesių mažiau jų buvo, o paskui viskas normaliai – iš tikrųjų daug metų turiu tuos pačius klientus, kurie nuolat ateina.
Dar vienas dalykas, dėl ko labai norėjau savo saloną atsidaryti, – norėjau siūti rūbus nuo pradžios iki pabaigos. O pas indus tik taisydavau – jie turi tokias labai mažas parduotuvėles, kur nėra vietos net medžiagai ištiesti, tai ten nebuvo tokios galimybės. O čia jau galiu po truputį įgyvendinti savo planus“, – pasakoja lietuvė.
Dainuoja emigrantų šventėse
Anksčiau Nijolė samdė kelias darbuotojas, o dabar siuva viena. Nuomos kainos ir mokesčiai Londone dideli, tačiau emigrantė tikina, kad viskam užtenka: „Viską sumokėjus, aš tikrai uždirbu žymiai daugiau nei geras atlyginimas, kurį šiaip gauna žmonės. Tikrai lieka daugiau, bet čia, aišku, yra savas verslas. Čia nėra taip, kad nuolat gausi tokią pačią sumą kaip atlyginimo atveju – čia kartais būna daugiau, kartais mažiau.“
Smulkioji verslininkė prisipažįsta: jau daugybę metų ji gyvena tuo pačiu ritmu, kurį lietuviai mėgsta pavadinti „darbas – namai“. Kas rytą į darbą išeina pusę aštuntos ryto, o namo grįžta tik po dvylikos valandų, pavargusi nuo stoties triukšmo ir perpildytų traukinių bei autobusų: „Pavargstu ne nuo darbo, man darbas teikia malonumą, aš įsijautusi siuvu ar taisau, net nejaučiu, kaip diena praeina. Bet [vargina], kai reikia eiti stumdytis traukiniuose.“
Darbo dienomis Nijolė nieko daugiau nebespėja – tik į siuvyklą ir atgal. O štai kai ateina savaitgalis, ji laiką leidžia taip, kaip tik norisi. Juk vaikai jau užauginti, namai suremontuoti – galima skirti laiko hobiams. Moteris neseniai vėl pradėjo tapyti, bet labiau už viską jai patinka dainuoti. Nijolė kartais net pasirodo lietuvių emigrantų šventėse ar renginiuose.
„Dainuoju dėl savo sielos, man dainuoti malonu, o kai kas nors klauso, dar maloniau. Labai vertinu [Whitney] Houston – daug jos dainų dainuoju, šiaip visokias lyriškas dainas. Dainavau kelis kartus čia per lietuvių organizuojamas Jonines, dainavau Vasario 16-osios minėjime. Pakvietė į SPA salono atidarymą tokia rusų kompanija – irgi dainavau. Paskui važiavau į konkursą Maskvoje, į Moldaviją“, – pasakoja Nijolė.
Dėl „Brexit“ turi griežtą nuomonę
Londoniečių pasitenkinimas gyvenimu savo mieste jau kurį laiką po truputį mažėja. Pagal paskutinę apklausą tarp laimingiausių Europos sostinių gyventojų londoniečiai užėmė tik 27 vietą. Tame pačiame tyrime Vilnius atsidūrė pirmoje vietoje. Dėl didžiulių nekilnojamojo turto kainų daugybė gyventojų priversti trauktis į miesto pakraščius, vadinasi, daug laiko praleidžia keliaudami į darbą ir atgal, be to, juos slegia nepasitenkinimas valdžia, o kur dar ginčai dėl „Brexit“.
Dėl pastarojo Nijolė turi griežtą nuomonę. Nepaisant to, kad pati yra emigrantė, mano, kad bet ko į savo šalį britai įsileisti neturėtų: „Šiaip manau, kad britų ir taip didelė kantrybė. Žiūrėkite, į Lietuvą tie keli pabėgėliai atvažiavo ir tai jau žmonės nepatenkinti, nenori priimti, o čia baisu kas darosi.“
Gyvename kaip Lietuvoje – taip savo kasdienybę Londone apibūdina Nijolė. Septyniolika metų Anglijoje praleidusi moteris neturi nė vieno draugo brito – tik keletą pažįstamų ir savo klientus. Iš pradžių, kai manė, kad greitai išvyks, apie draugystes net negalvojo. O vėliau atsirado lietuvių draugų ratas. Moteris sako, kad gyvenant Londone tikrai nebūtina tapti anglu ir, kad ir kaip stengsiesi pritapti, vis tiek visą gyvenimą būsi atvykėlis.
„Mes nebandome ir nenorime, mes gyvename savo pasaulyje. Aš suprantu, kad yra žmonių, kurie padaro didžiulius verslus ir kurie stengiasi įeiti į tą anglų visuomenę, nes jiems tai svarbu dėl verslo. O man nereikia – pas mane klientai ateina patys, man nereikia jų ieškoti“, – „Emigrantams“ sako Nijolė.
Pasigenda džentelmenų
Be to, ir britai telšiškės nežavi. Džentelmenas – tik vienas kitas, o ir kultūra labai skiriasi nuo lietuviškos. Tai, kas lietuviui atrodo garbės reikalas, anglui – visai nereikalingas dalykas.
„Filmų prisižiūrėjusi galvojau, kad čia visi džentelmenai turi būti. Bet, kai įlipi į vagoną ir vien vyrai sėdi, o visos moterys stovi, man labai keista“, – teigia Nijolė.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Papasakojo, kaip atrodo lietuvių gyvenimas Taivane ir kodėl bilietų atgal į tėvynę jie nesižvalgo7
Nors Taivano salos plotas panašus į Belgijos, sutikti lietuvių čia ne taip paprasta kaip Europos Sąjungos širdyje. ...
-
Arabų pasaulio elitą sužavėjusi lietuvė apie skaudžią išdavystę: viskas buvo tvarkoma iš anksto7
Daugiau nei dešimt metų Monake gyvenančiai gemologei, juvelyrinių dirbinių kūrėjai, verslininkei Dovilei De Angelis pavyko įsitvirtinti išskirtinėje verslo nišoje arabų pasaulyje. Jos kasdienybe tapo auksas, deimantai, platina, o ...
-
Lietuvių pora persikėlė gyventi į vieną gražiausių Tailando vietų: mums nepatiko, kur ritasi Europa26
Pažvelgus į Tomos ir Karolio Martinkų paskyras instagrame, apima didžiulis susižavėjimas ir noras keliauti. Ši jauna turistų dieviname Tailando Krabi kurorte namus atradusi šeima gyvena tikrų tikriausią svajonių gyvenimą. Tačiau dar v...
-
Aistruolės fotografės akiratyje – Šiaurės pašvaistės ir debesys1
Dvyliktus metus Norvegijoje gyvenanti Ramunė Šapailaitė juokauja: „Esu daugiafunkcė lietuvaitė: žvejoju, grybauju, užsiimu menais, fotografuoju gamtos reiškinius, o užvis dažniausiai – Šiaurės pašvaistes.“...
-
Už brazilo ištekėjusi M. Silva: mano širdis braziliška52
„Braziliją pamilau dar prieš susitikdama su būsimu vyru“, – tikina fotografė Miglė Silva. Su savo vyru brazilu Viniu ji susipažino instagrame, o šiandien pora gyvena Vilniuje ir augina ketverių dukrelę Agathą. ...
-
Viceministras: nenorime, kad lietuviai išvažiuotų, o juos keistų užsieniečiai10
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras sako, kad šiuo metu įdarbinant trečiųjų šalių piliečius taikomi apribojimai yra biurokratiniai, o jų kvotos realiai neegzistuoja. ...
-
Lietuvos konsulatas Čikagoje: 100 metų4
Prieš 100 metų Lietuvos Respublikos valdžia dideliam lietuvių išeivijos džiaugsmui nutarė įkurti savo konsulatus JAV. Lietuvos ir JAV lietuvių spauda pranešė, kad 1924 m. vasario 16 d. oficialiai atidarytas Lietuvos konsulatas JAV ...
-
Ispanijoje gyvenanti G. M. Višomirskytė: egzotinių gyvūnų auginimas – kaip priklausomybė4
Egzotinių gyvūnų mylėtoja Gaudrė Marija Višomirskytė su vyru Denizu ir dviem dukrytėmis prieš metus persikėlė gyventi į saulėtąją Ispaniją. Čia juos ir nuvedė meilė gamtai ir gyvūnams: pora gavo tokį pasiūlymą, koks pasitaiko...
-
Muziką ir Italiją pamilusi lietuvė pasiryžo didelėms permainoms17
Profesionali muzikantė Daiva Zeleckaitė-Diržienė prieš ketverius metus, artėjant karantinui, liko gyventi Italijoje, šalyje, kuri jai nuo mažens asocijavosi su didžiuoju menu. Dabar ji – kelionių organizatorė Apulijoje, iš p...
-
Pati renkasi, su kuo dirbti: pinigai – ne pagrindinė sąlyga, svarbiausia – tarpusavio ryšys13
Nors šiuo metu Londone dirba su ypatingais klientais, kaunietė Ingrida Michmel svajoja apie Lietuvą, į kurią pastaruoju metu atvyksta vis dažniau ir dažniau. ...