Tai buvo ne storos, didelės lietuviškos, bet mažos, spalvingos šrilankietiškos vestuvės. Giedrė ir Dainius Liubamirskai viena svarbiausių gyvenimo ceremonijų mėgavosi dviese egzotiškoje šalyje.

Šventė tik dviem

Vestuvės gali būti įvairios: nuo balta mišraine ir silke nuklotų stalų ir nakvynės šieno kupetoje iki pasaką atspindinčių prabangių iškilmių artimųjų apsuptyje.

Alytuje gimęs Dainius ir kaunietė jo žmona Giedre to nenorėjo.

"Ne, tradicijų nekritikuojame, bet kiekvienas elgiasi, kaip nori ir kaip leidžia galimybės. Artimi žmonės – visą laiką mūsų širdyje. Norėjome išvengti ilgo lietuviškų vestuvių planavimo, šurmulio, nesukti galvos dėl muzikantų, gėrimų, vietų. Mūsų nežavėjo pasivažinėjimai limuzinu, pamergių pulkai, išlydėjimas iš namų, ašarojant tėvams, – neslėpė 28 metų scenaristė G.Liubamirskienė. – Šią prasmingą akimirką norėjome būti tik dviese. Bet mūsų tikslas nebuvo vestuvės pagal kitos šalies tradicijas. Per Velykas tėveliams pranešėme apie planuojamas vestuves ir paklausėme, ar jie neįsižeistų dėl mūsų pasirinkimo? Sulaukę didelio palaikymo ir pritarimo, kad vestuvės – mūsų šventė, jautėmės palaiminti."

Giedrė, neseniai dar Černiauskaitė, su bendraamžiu Dainiumi rinkosi šalį vestuvėms, kurią norėtų pamatyti ir kurioje sudaryta santuoka galiotų Lietuvoje.

Reikėjo dokumentų

"Nenorėjome tik spektaklio, norėjome santuokos. Yra daug nuostabių šalių, kur galima kelti vestuves. Tačiau daugelis atkrito dėl to, kad jose sudaryta santuoka Lietuvoje negaliotų. Tuoktis ten, kur gražu, tik dėl gamtos, o paskui vėl grįžti į Lietuvą ir kartoti įžadus, nes tose šalyse ceremonija – tik žaidimas, mūsų nedomino", – prisipažino Giedrė. Ji ir būsimasis vyras šalį vestuvėms rinkosi iš Italijos, Maldyvų, Tailando ir Šri Lankos.

Italija atkrito, nes, pasak vietinės gidės, kunigai dažniausiai kalba vien itališkai, tad reikia mokėti jų kalbą arba atsivežti kunigą iš Lietuvos – tai didelės papildomos išlaidos.

Tailandą nukonkuravo Šri Lanka, kur kartu su bičiuliu fotografu Mindaugu mylimieji išvyko rugsėjo 7 d., susituokė – 12 d., o į Lietuvą, po simbolinio medaus mėnesio akimirkų, grįžo 22 d.

Beje, tuokiantis Šri Lankoje Giedrė ir Dainius turėjo atsivežti į anglų kalbą išverstų ir teisininkų patvirtintų dokumentų: gimimo liudijimus, pažymas, kad nebuvo susituokę.

"Pasipiktinau, kad mūsų mamos buvo ignoruojamos. Pildant dokumentus reikėjo įrašyti tik tėvų duomenis: vardus, pavardes, specialybę, o skilties mamoms net nebuvo, – nusijuokė Giedrė. – Beje, pavardę į vyro pasikeičiau Lietuvoje, kai atsivežiau Šri Lankoje angliškai išverstą dokumentą su daug antspaudų, patvirtinančių mūsų santuoką. Dokumentus įteikė iki išvykimo, nors buvo skelbta, kad galime laukti iki trijų mėnesių."

Trečias žiedas – vestuvinis

Tokios galvos nesukančios nuotakos nė vienas vestuvių atributikos salonas Kaune dar neturėjo.

Taip sakė Giedrei, kuri tik kelionės išvakarėse pasiėmė dramblio kaulo spalvos vestuvinę suknelę, prieš dvi dienas – batus vyrui, nors vestuvės Šri Lankoje buvo suplanuotos prieš kelis mėnesius.

"Mums ne drabužiai svarbiausia, ne blizgučiai. Jei nebūčiau spėjusi pasiimti vestuvinės suknelės, būčiau nusipirkusi sarį Šri Lankoje, – atviravo G.Liubamirskienė. – Svarbiausia tai, kas širdyje ir noras šias akimirkas praleisti kartu be didelio būrio žmonių. Iškart po ceremonijos mes nusispyrėme batus ir sėdome ant dramblio. Ir jokie limuzinai, vestuvių rytą išsirikiavę po langu, neatstotų to jausmo, kurį patyriau bendraudama su gražuole dramblio patele!"

Serialų scenaristė Giedrė ir statybų verslu besiverčiantis Dainius kartu jau septyneri metai: pirmą kartą savo išrinktajai jis pasipiršo po trejų metų draugystės Alytuje, antrą žiedą įteikė prieš dvejus metus Palangoje.

"Trečias žiedas bus tik vestuvinis", – tuomet ryžtingai pasakė D.Liubamirskas.

"Jis buvo už mane drąsesnis, – nusijuokė Giedrė. – Aš turbūt laukiau, kol pamatysiu ir suprasiu, kad vyras tai daro ne dėl noro man įtikti, o išties norėdamas santuokos."

Netradicinės tradicijos

Įdegusi, tamsiais ilgais palaidais plaukais, su auskariuku nosyje Giedrė atrodė tarsi ne lietuvė. Pakeliui į Šri Lanką, dar Stambulo oro uoste, turkės pardavėjos manė, kad ji – garsi indų aktorė.

Ne didelės, storos lietuviškos, bet mažos, spalvotos šrilankietiškos vestuvės vyko ant vandenyno kranto.

Chna išmarginta dešine ranka, dramblio kaulo spalvos suknele, tradicine šrilankietiška šukuosena ir galvos papuošalu pasidabinusią nuotaką ir pilku švarku, rudomis kelnėmis, baltais batais pasidabinusį jaunikį pasitiko du berniukai, kurie palydėjo iki altoriaus.

Giedrė ir Dainius sugalvojo po norą ir pavėjui paleido saują lapų, kurie išnešiojo jų norus.

Mylimieji ėjo ryžių kilimėliu, jų mažuosius pirštelius surišo ir apipylė vandeniu sarį dėvintis vietinis šventikas.

Atrišus pirštelius, jaunieji vienas kitam užmovė iš Lietuvos atsivežtus aukso žiedus, kuriuos simboliškai liejant dalyvavo ir Giedrė, ir Dainius.

"Buvo ir daugiau netradicinių dalykų, – apie dvi valandas trukusią ceremoniją pasakojo G.Liubamirskienė. – Vienas kitą maitinome saldžiais ryžių paplotėliais, klausėmės trijų mergaičių giedojimo, perskėlėme kokosą, pakilus vėjui tik iš septinto karto užkūrėme šeimos židinį prie daugiau nei metro dydžio auksaspalvės žvakės... Tikiuosi, tai nesimbolizuoja nieko blogo? Sakot, tai simbolizuoja septynerius metus, praleistus kartu?"

Ašaros ir jaunikio jaudulys

Per tuoktuvių ceremoniją vyras turėjo kalbėti ir sakyti daugiau priesaikos žodžių nei moteris. Giedrė ir Dainius juos kartojo šrilankietiškai. Paskui, pasirašę dokumentuose, pasibučiavo – sunkiai galėję vienas nuo kito atsiplėšti mylimieji buvo sutuokti!

Jų vestuvių liudininkai buvo Šri Lankos gyventoja, viešbučio ir vestuvių koordinatorė Navanjana ir fotografas Mindaugas Nakutis.

Po to jaunavedžiai gavo simbolinę viešbučio, kuriame vyko ceremonija, dovaną – paveikslą su dviem paukščiais, simbolizuojančiais meilę.

Pagal europiečių tradicijas perpjovė tortą ir pamaitino vienas kitą, išgėrė po nealkoholinį kokteilį ir iššovė šampaną.

"O po to – nusiavėme batelius ir sėdome ant dramblio. Ant jo buvo užtiestas gražus užklotas, virvelės, padėjusios išsilaikyti, nes lingavimas, einant drambliui, priminė plaukimą valtimi per bangas, – juokėsi Giedrė. – Tačiau tai buvo nepakartojama!"

Kas Giedrę labiausiai nustebino?  "Vyro jaudulys, nors kartu esame jau septynerius metus, –  šypsojosi G.Liubamirskienė, nors pati lemtingą akimirką  apsiverkė. – Dar prieš ceremoniją jis vaikščiojo po viešbučio kambarį ir su savim kalbėjo: "Gal išgerti? Aš negeriu, bet vis tiek, gal išgerti?" Einant prie altoriaus Dainius į mane nepažvelgė, o aš akimirkai sudvejojau, gal jis persigalvojo? Tačiau, kai Dainius pasirašė ir pamačiau jo judesį "taip", nušvitimą, apsiraminau – jis vėl tapo mano mylimu Dainiumi. Po to man prisipažino, kad beprotiškai jaudinosi."

Karvė kavinėje

Turbūt geros emocijos, fotografo energija Giedrei padėjo įveikti ir  baimę nerti į vandenį. Kartą vaikystėje skendusi G.Liubamirskienė vis dėlto pasiryžo pozuoti, kai susikabinus už rankų su vyru reikėjo nugara kristi į baseiną.

"Pasitikėjau vyru. Be to, avantiūrai paskatino mūsų fotografas. Ir nuo tos dienos drąsiai plaukiojau ir nebijojau panerti baseine, – nusijuokė Giedrė. – Beje, į baseiną lipti su drabužiais buvo griežtai uždrausta, bet po kritimo į vandenį ir visos ceremonijos metu sulaukėme plojimų. Buvome nustebinti dėmesio, nes susirinko didelė viešbučio personalo dalis, vietiniai gyventojai ir ten besiilsintys turistai. Jie mus fotografavo, filmavo. Net po kelių dienų, vaikščiodami vandenyno pakrante, sulaukėme žmonių dėmesio, kai kurie pasakojo matę mūsų vestuvių ceremoniją."

Ir nors Šri Lankoje Giedrei labai patiko ir su vyru jie kada nors čia grįš, gyventi šioje egzotiškoje šalyje nenorėtų.

"Dvejočiau dėl moters padėties – jos pastebimai yra antroje vietoje, po vyrų. Matėme, kaip vyrai groja muzikos instrumentais, ilsisi, gurkšnoja gėrimus, o kitame namų gale jų moterys prižiūri vaikus", – pasakojo Giedrė. Ji pati nepagarbos (vis dėlto – turistė!) šioje šalyje nesulaukė, greičiau – labai daug dėmesio.

"Man baisu buvo ją vieną išleisti kur nors eiti, – juokėsi Dainius. – Net vairuotojas, mus vežantis iki safario ekskursijos vietos, paklausė, ar man nepikta, kad vietiniai taip žiūri, šypsosi ir kalbina mano žmoną? Nepikta, netgi malonu, nes šis grožis su manimi grįš namo."

Norėję prisilieti prie Šri Lankos autentikos jaunavedžiai lankėsi ir vietinių pamėgtose kavinėse.

"Vienoje lūšnoje, kuri vadinosi baru, valgėme rankomis,  šluostėmės į laikraštį, nuo kario nusidažiau nagus, iš gatvės vidun atklydo karvė, kurių pilnos gatvės, – dar vieną šrilankietišką akimirką prisiminė Giedrė. – Tačiau ten buvo jaukiau nei aukštos klasės restorane, kur vieną stalą aptarnauja trys padavėjai."

Tuoktis anksčiau

"Ten buvo nuostabu – grožėtis tobula gamta, rankose laikyti  krokodiliuką, beždžionę, milžinišką vėžlį, matyti koralus, vandenyno rifus, vakarieniauti žvakių apsuptyje nakties glėbyje, prie gėlėmis papuošto staliuko, kojas skalaujant vandenynui, skambant vietinių muzikantų muzikai, jaučiant mylimo vyro ranką", – švytėjo Giedrė.

Tiesa, paplūdimyje ji smarkiai įsipjovė kojos pirštą, kurį reikėjo siūti, tačiau kantriai ištvėrė fotosesiją, nors ir smarkiai kraujavo.

Paprašyta paminėti pačią saldžiausią akimirką G.Liubamirskienė  neslėpė, kad jai buvo malonu matyti vyro emocijas, kai jis išdidžiai vaikščiojo su žibančiu žiedu. "Ar gali būti malonesnis komplimentas moteriai, nei savo santuoka besididžiuojantis jos vyras?" – džiaugėsi scenaristė.

"Grįžęs į Lietuvą einu prekybos centru ir galvoju – kaip gera, aš vedęs. Ir pajutęs, kad dešinioji mano ranka kišenėje, tuoj pat ją ištraukiau – juk nesimato mano santuoką liudijančio žiedo, – nusijuokė laimingas jaunikis, kuris, tėvų paklaustas, ar kas nors pasikeitė, laimingas atsakė: – Jei būčiau žinojęs, kad sutuoktuvės toks nuostabus dalykas, Giedrę būčiau vedęs dar anksčiau."