Ieškodavo „Paraščių rašinių“

Bandydamas prisiminti, kada ir kaip prasidėjo jų pažintis, V. Čepas minėjo, kad jaunystėje A. Vabuolas buvo geras futbolo žaidėjas, „Granite“ jis pagarsėjo kaip puikus gynėjas.

Ko gero, jiedu susipažino seniau nei prieš keturis dešimtmečius stadione, stebėdami jau kitų žaidėjų futbolo varžybas.

„Aldas tada jau buvo gerai klaipėdiečiams žinomas žurnalistas, dirbo „Tarybinėje Klaipėdoje“, vėliau tapo redaktoriaus pavaduotoju. Dabar jį vadina sporto žurnalistu. Mano galva, jis labiau žinomas kaip miesto socialinių temų žurnalistas. Labiausiai jis išgarsėjo savo „Paraščių rašiniais“, kurie buvo tokie aštrūs ir tokie taiklūs, kad visas miestas laukdavo dienos, bene antradienio, kai jie pasirodydavo. Prisipažinsiu, juos rašėme drauge. Aldas ateidavo pas mane į banką, kur tada dirbau, kartu sugalvodavome personažus, jis užsirašydavo. Didžiausi Klaipėdos pasipūtėliai būdavo įvardijami jo sugalvotomis pravardėmis, o jos buvo tokios, kad žmonės pažintų, apie ką kalba, bet prisikabinti niekas negalėtų. Laikraštį daugelis pradėdavo skaityti nuo „Paraščių rašinių“ ir „Margučio“ skilčių. Visi laukdavo, iš ko bus pasišaipyta“, – prisiminimais dalijosi V. Čepas.

Aldo kritika būdavo savotiška. Jis rasdavo mano rašiniuose kokią šaunią vietą ir juokdavosi taip, kad stogas kilnojosi.

Nemėgo naujovių

Daugelis žinojo, kad A. Vabuolas buvo laikraščio žmogus – tikras žurnalistas, namo pareidavo tik nakvoti.

Ne vieną jis įkvėpė ir paskatino rašyti. Pats V. Čepas, garsėjantis lengva plunksna, bičiulį vadina savo mokytoju.

„Aldo kritika būdavo savotiška. Jis rasdavo mano rašiniuose kokią šaunią vietą ir juokdavosi taip, kad stogas kilnojosi. Taip parodydavo, kur viso rašinio akcentas, o visa kita – ne tiek reikšminga. Kartais jis būdavo labai atviras, o kai kuriose srityse – labai uždaras. Jis sunkiai pripažindavo naujoves, nemėgo mobiliojo ryšio telefono, nedraugavo su kompiuteriu, nors turėjo vairuotojo pažymėjimą, nevairavo, net barzdą skusdavosi putą suplakęs iš muilo. Buitiniai jo poreikiai buvo nedideli“, – taikliai bičiulį apibūdino V. Čepas.

Vytautas Čepas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Garsėjo jautrumu kalbai

Daugelis artimiau pažinojusių A. Vabuolą žino, kad iš tolo pastebimas jo stotas slėpė labai švelnią sielą.

Vyras buvo be galo jautrus mūsų kalbai, mėgo skaityti grožinę lietuvių literatūrą ir ištraukdavo į dienos šviesą seniai pamirštus išraiškingus žodžius, tuo žavėdamas ne tik kolegas, bet ir skaitytojus.

Kviesdamas draugus pasisėdėti sakydavo, kad ketina ragauti ne kokio nors konkretaus gėrimo, o būtent drūtvandenio. Po pirmos taurelės imdavo dzūkuoti, tapdavo sentimentalus ir jautrus.

Bičiulių skatinamas atskiru leidiniu išleisti „Paraščių rašinius“, kurie būtų klaipėdiečiams įdomūs ir šiandien, A. Vabuolas vis pritardavo šiai minčiai, bet pažado taip ir neištesėjo.

„Jis nelabai kreipė dėmesį į sveikatą. Patyręs infarktą Aldas neišgyveno. Medikai darė, ką galėjo, bet ir jie nėra dievai“, – kalbėjo V. Čepas.

Atsisveikinti su velioniu galima šiandien nuo 8 iki 14 val. Priestočio g. 7 esančiuose laidojimo namuose. A. Vabuolas amžinojo poilsio atguls Lėbartų kapinėse.