Kauno viešojoje bibliotekoje šiuo metu eksponuojama Arvydo Palevičiaus tapybos darbų paroda "Seni motyvai".

Profesorius, habilituotas technikos mokslų daktaras A.Palevičius Kauno meno mėgėjams jau yra gerai žinomas, nors ir pasirinkęs technikos mokslų kryptį, dailininkas pastaruoju metu kasmet surengia savo darbų parodą, liudijančią, kad aistra tapybai nėra atsitiktinė ar vien malonus laisvalaikio užsiėmimas.

Jau pačioje kūrybinio kelio pradžioje, dar 1995 m., A.Palevičius kreipėsi į vieną geriausių tapybos meistrų – dailininką Kęstutį Milkevičių, tapybos mokėsi jo dirbtuvėje, su koloristikos maestro Alfonsu Vilpišausku tapė pleneruose, todėl nieko nuostabaus, kad atėjęs iš kitos srities A.Palevičius nėra vien dailės mėgėjas, o tvirtus tapybos pagrindus, esmines menines proporcijas išmanantis menininkas. Beje, dailininkas tobulinosi San Fransisko Meno akademijos universitete, rezidavo Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje, yra Kanados portretistų sąjungos narys.

Su poetu Gintaru Patacku dailininkas yra išleidęs ne vieną knygą ("Širdies aikštėje jų kenotafas", "Kur pakastas šuva", "Pasaulis kurio nėra"), jose vyravo spalvų, formos ieškojimai, abstrakcijos, įvaldytas peizažo, portreto žanras. Pastaruosius porą metų A.Palevičius atsigręžė į tai, kas yra, regis, visai šalia, bet drauge ir nutolę – seni kaimo trobesiai, ūkiniai pastatai, nykstantys dvarai.

Kaune A.Palevičius gyvena nuo 1964 m., bet jo vaikystė prabėgo Dzūkijos kaime pas močiutę, taigi senojo kaimo refleksija – ne tik istoriškumo, tapatumo, sakralumo paieškos, bet ir skaudus prarastojo laiko išgyvenimas.

Parodoje "Seni motyvai" eksponuojami paveikslai, sukurti pernai vasarą įvairiuose Lietuvos kampeliuose vykusiuose pleneruose: Šilavote, Plinkšių dvare, Dubičių kaime. Atidarydamas parodą jaunas tapytojas Povilas Ramanauskas pastebėjo, kad šiuo metu vyraujant plastiko kultūrai, tokia tapyba, joje įprasminti lietuvių liaudies interjero ir buities artefaktai, yra svarbi ir aktuali. "Vaizduojamieji daiktai kupini kūrėjui įdomių ir svarbių praeities paslapčių", – kalbėjo P.Ramanauskas.

Taigi "Senuose motyvuose" vaizduojamos dvi praeities tikrovės: medinių trobesių fragmentai ir Plinkšių dvaro ūkinių pastatų griuvėsiai – tai noras teigti bei tapybiškai išdainuoti kaimiško paprastumo, naivumo grožį, priešpriešinamą ūkinės paskirties objektų aristokratiškumui. Tiek kumečių, tiek bajorų buitis formavo integralinį mūsų tautiečių estetinį suvokimą, todėl skirtingų raiškos formų naudojimas tapyboje sukuria eksponuojamų paveikslų vientisumą.