Quantcast

M. Stabačinskas: energija, pulsuojanti šokio ritmu

Šiųmetį kovą šokėjas Mantas Stabačinskas ant scenos lipo net keletą kartų. Tiesa, ne šokti. Ir Manto veidą raudonis pylė ne nuo fizinio krūvio, o nuo jaudulio priimant garbingus apdovanojimus: "Fortūnos" statulėlę ir Auksinį scenos kryžių.

Pokalbis apie jau šešiolika metų trunkantį profesinį kelią, antrąją šeimą, apdovanojimus, išlikimą ir svajones, kurių šokėjas turi dar daug.

– Trys raktiniai žodžiai: Auksiniai scenos kryžiai. Ką jie pakeitė jūsų gyvenime?

– Ar kažkas pasikeitė mano gyvenime, galėsiu atvirauti po kiek laiko. Gavus šį apdovanojimą sekė jausmų grandinė: džiaugsmas, pasimetimas, atsakomybė. Supratau, kad kartelė kyla dar aukščiau. Na, bet tobulėjimas man yra priimtinas.
Norėčiau pabrėžti, kad ir kokį apdovanojimą gaučiau, nuopelnų tikrai nesusižeriu sau. Šalia manęs yra kolegos, choreografai, be kurių, esu tikras, šito džiaugsmo nebūtų.

– 16 metų scenoje. Koks buvo kelias nuo pirmojo spektaklio iki pelnytų apdovanojimų?

– Tiesą pasakius, jau sunku viską atsiminti. Kelio būta įvairaus: bandymai mokytis užsienyje, sėkmingai pereitos atrankos, nusivylimai, lėšų stygius.

Vieną iš esminių žymų, mano, kaip šokėjo, gyvenime turi Kauno šokio teatras "Aura". Kai pirmą kartą atėjau į šį teatrą, nieko nenutuokiau apie šiuolaikinį šokį. Ten užaugino mane, profesionalą.

Paskutinis bandymas krimsti mokslus buvo "P.A.R.T.S" šokio mokykloje Belgijoje, kai man buvo maždaug 25-eri metai. Tačiau, ten man pasakė, kad jau esu subrendęs šokėjas, turiu savo stilių ir mokslas nebėra pats svarbiausias dalykas. Reikia praktikos – šokio ir buvimo scenoje.

Kurį laiką dirbau Jungtinėje Karalystėje kaip šokėjas, pedagogas ir choroegrafas. Galiausiai po visų kelionių, blaškymosi grįžau į Lietuvą ir šiuo sprendimu labai džiaugiuosi.

Praėję metai buvo gan užimti, bet kupini polėkio ir džiaugsmo: spektaklio "1863" repeticijos, atgimusi "Melancholijos dėžutė", atskleidusi man visiškai kitokią ir naują – aktorinę pusę, mano ir kolegų (Agnės Ramanauskaitės ir Paulius Tamolės) sukurtas ir puikiai įvertintas spektaklis "Contemporary?".

Kiek vėliau pasirodė mano ir Mariaus Pinigio spektaklio "D&G" šokio eskizas, olandų choreografo Jerome Meyer spektaklis "W(o)men". Taigi, penki skirtingi spektakliai, kurie suteikė labai daug neįkainojamos patirties.

– Esate nemažai dirbęs su užsienio choreografais, stažavotės JAV. Pasiūlymų per 16 metų būta daug ir įvairių. Kodėl nusprendėte sugrįžti ir kurti Lietuvoje?

– Būdamas aštuoniolikos buvau įsitikinęs, kad esu kosmopolitiška asmenybė. Vienas didžiausių troškimų tuomet buvo gyventi dideliame mieste, pajusti greitį. Tačiau, gyvenant Londone, manyje įvyko lūžis. Supratau, kad mieliau noriu jaustis reikalingas ir daryti prasmingus darbus savoje šalyje.

Lietuvoje taip pat gausu galimybių dirbti su užsienio profesionalais. Tačiau buvimas tėvynėje tuo ir geresnis nei svetur, nes gali įgyvendinti svajones dirbdamas su skirtingais choreografais, jauti komfortą dėl to, kad esi savame krašte. Pasirodo, ne toks aš jau ir kosmopolitas...

– Bene daugiausiai laiko praleidote šokio teatre "Aura". Kokias pamokas išmokote čia?

– Kaip etatinis šokėjas čia šokau septynerius metus, dabar esu laisvai samdomas. Visada drąsiai teigsiu, jog "Aura" yra mano antroji šeima. Nuoširdžiausiai dėkoju choreografei Birutei Letukaitei, kuri man padėjo suprasti, kad tobulėjimas, domėjimasis, žinių ir patirties bagažo kaupimas yra ir visada turi būti vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime.

Atmosfera tarp šokėjų "Auroje" labai gera, o konkurencija šiame šokio teatre – tyli, švelni ir labai teigiama, skatinanti eiti į priekį.

– Iki pasirodymo scenoje – kasdienis alinantis fizinis darbas. Kas tampa atspirtimi ir tikslu repetuojant naują spektaklį?

– Ironiškai žvelgiant, mes – šokėjai, esame mazochistai. Apie skausmą, nuovargį stengiamės galvoti kuo mažiau, nors tai yra sunkioji mūsų profesijos pusė.

Kantrybė, užsispyrimas, nemažos investicijos į sveikatą, kūną yra būtinos, todėl tik labai didelė meilė šokiui, naujovių troškimas, net ir nežinomybė tampa atspirtimi. O tikslas? Laimė.

– Viename interviu minėjote, jog Lietuvoje šiuolaikinį šokį suprantanti publika dar tik auga. Kaip atpažinti subrendusį šiuolaikinio šokio žiūrovą?

– Žmogus, suprantantis šią meno kryptį, gali būti ir labai jaunas. Subrendusi šiuolaikinio šokio publika visada yra pasiruošusi būti nustebinta ir ji to nori. Po spektaklių ji – drąsi ir pasirengusi atvirai diskutuoti.

Pastebėjau, kad mūsų šalyje šiuolaikinio šokio publika labai skiriasi nuo teatro publikos. Mūsiškė yra ypač nuoširdi! Ji nejaučia būtinybės po spektaklio atsistojusi ploti, kol paskausta delnai, net jei spektaklis nepaliko įspūdžio. Dramos teatre ne sykį teko matyti, kaip po įspūdingų plojimų iš salės žmonės išeina rūškanais ir abejingais veidais.

– Dažnai girdime sakant, jog Lietuvoje menininkams tenka dirbti itin atšiauriomis sąlygomis. Kaip jums pavyksta išlikti ?

– Laisvai samdomo šokėjo gyvenimas – tarsi banguojanti jūra. Vieną mėnesį galiu būti kone maksimaliai užimtas, o kito mėnesio planuose – vos vienas ar du spektakliai. Kad ir kaip kartais būtų sudėtinga, esu visą save atidavęs tik šokiui. Atsisakiau tiek pedagoginio darbo, tiek kitų pašalinių veiklų.

– Kaip manote, kuo lietuviškas šiuolaikinis šokis skiriasi, tarkime, nuo Vokietijos, Ispanijos ar Izraelio?

– Įdomu tai, kad seniai nusistovėjusias klišes apie vieną ar kitą pasaulio šalį, šiuolaikiniam šokiui yra daug sunkiau pritaikyti. Bet, žinoma, ir šokyje galima pastebėti tam tikrų dėsningumų.

Vokiečiai yra gan konceptualūs. Izraelis, jau ne pirmus metus esantis "ant šiuolaikinio šokio bangos", yra ypač savitas. Techniški šokiai supinti su buitiniais judesiais, netikėtai ar kontrastingai suskambančia muzika. Ispanai – labai ekspresyvūs, drąsūs, kurdami šiuolaikinio šokio spektaklius stengiasi sujungti daug elementų ir ypač mėgsta šokiruoti publiką.

Lietuvą vis dar yra sunku išskirti iš pasaulinio konteksto, nes, manau, kad mes vis dar ieškome savo stilistikos, identiteto. Svajoju apie besidriekiantį šiuolaikinio šokio kelią Lietuvoje.

– Ar menininkui sunku užsitarnauti pagarbą ir pripažinimą?

– Sunku atsakyti... Nelaikau saves menininku, tiesiog darau tai, kas man patinka, ką išmanau geriausiai ir kuo tikiu. Pagarba ateina, jei esi sąžiningas ir atviras tiek pats su savimi, tiek prieš visuomenę, kurioje gyveni. Man visuomet imponuoja asmenybės, kurios atiduoda darbui visą save ar tiesiog daro gerus darbus, nesiekdamos atpildo ir viešo pripažinimo.

Teisingiausias kelias – dirbti nesistengiant niekam įtikti, patikti, pataikauti ar kurti tai, ko iš tavęs reikalauja minia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių