Quantcast

Drobė, nuausta iš laiko gijų

Kauno paveikslų galerijoje vykstanti paroda "Laiko drobulė" siūlo apmąstyti šiuolaikinę kultūrą, jos medžiagiškumą ir jį dengiančią įaustą, įsiūtą, o gal pridygsniuotą laiko tėkmę.

Įsisupkite į plonytį audeklą, audžiamą kantriai, kruopščiai, su pagarba ir meile darbui. Išmargintą skirtingų patirčių, gilių minčių ir lengvų svajų raštais. Išjunkite telefonus, vaikščiokite nesubėdami, nebijokite pakelti akių ar pritūpti, kad kiekviena audeklo klostė nugultų jūsų vaizduotėje, sužadindama norą pažinti, ištirti ar tiesiog pasimėgauti audinio skleidžiama ramybe ir šiluma.

Kauno paveikslų galerijoje vykstanti paroda "Laiko drobulė" siūlo apmąstyti šiuolaikinę kultūrą, jos medžiagiškumą ir jį dengiančią įaustą, įsiūtą, o gal pridygsniuotą laiko tėkmę.

Be apribojimų

Ekspozicijoje tekstilės neriboja nei technika, nei dydžiai ar priemonės: čia regime didelio formato kompiuterizuotu būdu išaustų žakardo audinių, klasikinių gobeleno audimo ar dygsnelinio siuvinėjimo technikų derinimo su fotografija ir videomenu pavyzdžių taip pat ritualizuotą performansą, papildantį parodą judesiu ir gyvu kūrinio atlikimu ekspozicijos vietoje.

"Daugumos autorių kūriniuose akivaizdžios tapatumo paieškos ir savisteigties pastangos. Tapatumo, kuris medžiagiškas, artimas kaip oda. Drabužis, audeklas, drapana, jų simuliakrai, o gal net kvapas ne vienos menininkės kūrinyje tapo priemone asmeninei istorijai perausti į vizualinę formą", – sako parodos idėjos autorės Virginija Vitkienė ir Neringa Stoškutė.

Konceptualus parodoje dalyvaujančių menininkių prisirišimas prie tekstilės technikų ir gebėjimas sudominti, pritraukti žiūrovą nūdien aktualiomis temomis – vertybinis parodos "Laiko drobulė" pagrindas.

Praeities laikas

Prarasto laiko nuojauta juntama Dainos Dievos Pupkevičiūtės performanse "Kraitis", kuriame baltai apsitaisiusi menininkė iš baltų siūlų, vąšeliu nerdama didžiulį tinklą išreiškia moters kantrybę, kruopštumą, susitelkimą ir ramybę. Nuo seno moterys nėrė, mezgė, audė, siuvo, siuvinėjo ir užsiėmė kitais rankdarbiais, iš kartos į kartą perduodamos ne tik savo kūrinius, bet ir visas jų atlikimo paslaptis. Rankdarbių kūrimas yra meditacija, kurioje laikas įgauna amžinybės skonį.

D.Pupkevičiūtė performanse "Kraitis" kontempliuoja nerdama ir atkartodama savo močiutės, mamos praleistas akimirkas, monotoniškai rankomis kuriant rankdarbius ir pasineriant į savą, belaikį, pasaulį.

Sąsaja su praeities laiku juntama ir Eglės Ridikaitės septyniolikos darbų cikle "Palikimas (Babutas skarialas)". Menininkė tiksliai pertapė savo močiutės skareles, kurias ji ryšėdavo būdama namuose, dirbdama darbus ar išeidama pasižmonėti. Lengvas ir švelnus prisiminimas, susipindamas su kūrėjos patirtimi ir įžvalgomis, suvirpina žiūrovo sielą, sužadindamas jo vaikystės atsiminimus.

Danguolės Bečelytės-Čechavičienės, Zitos Inčirauskienės, Virginijos Kirvelienės ir Jūratės Petruškevičienės vizualine raiška besiskiriančius kūrinius jungia atminties fragmentai, kuriuose sustingęs praeities laikas išnyra paviršiun per kūrinius, atskleisdamas reikšmingiausius asmeninius kūrėjų išgyvenimus ir patirtis.

Įžanginiame tekste apie parodą "Laiko drobulė" dr. Odeta Žukauskienė apibendrina, kad šių moterų atminties scenografijose telpa patys svarbiausi asmeninių išgyvenimų momentai, mėginant suvokti, kas esi ir koks tavo santykis su kitais. Taip per vizualinę ir taktilinę patirtį veriasi niekaip kitaip nepasiekiamos atminties formos.

Sudygsniuoti kūrėjų įžvalgomis

Siuvinėjimo technika jungia Eglės Gandos Bogdanienės "Red tape" ir Linos Jonikės "MZ-200" kūrinius.

E.G.Bogdanienė, kryželiu siuvinėdama įvairius simbolius ant protokolinių raštų – prašymų, pareiškimų ir kt., išreiškia institucijų primestų taisyklių ir nuostatų naštą, kuri riboja kūrėją, jo vidinę laisvę. L.Jonikė, pasinaudodama fotografijos technika, įamžina objektą tokį, koks jis yra, siuvinėdama medvilniniais siūlais transformuoja jį, palikdama vos apčiuopiamus realybės likučius.

Menininkė sukuria ateities objektus praeities fone. Ateities ir praeities susijungimas kūrinyje "MZ-200" skatina fantazuoti apie laiko neapibrėžtumą, apie tai, kaip mūsų pačių fantazija geba sukurti neegzistuojančias realybes.

Renata Vinckevičiūtė savo kūriniu "Euronašlaičiai" apeliuoja į socialinę temą. ""Seilinukų kolekcija" primena, kad visi pakliūvame į lėkšto gyvenimo pinkles. Kūrinys nardina mus į dabarties socialinio gyvenimo ir kultūros absurdo suvokimo būseną, kurią išreiškiantys seilinukai tampa ir socialinę būtį, ir žmogaus elgesį apibrėžiančiu fenomenu", – taikliai pastebėjo O.Žukauskienė.

Praeities kūrinių citatos

Tapiserija ir videokūrinys "Vienaragio medžioklė", sukurti menininkės Vitos Gelūnienės, – ryškūs, spalvingi, kupini simbolių ir traukiantys akį. Tai klasikinio tekstilės darbo (viduramžių tapiserijų ciklo "Dama su vienaragiu") transformacija, kurioje autorė supina asmenines ir kultūrines patirtis, atverdama žiūrovo vaizduotę naujų prasmių kūrimui.
Žmogus – žaidžianti būtybė, gebanti regėtus simbolius užpildyti asmeniniais patyrimais ir įžvalgomis. V.Gelūnienės tapiserijoje tikrai yra kur "paganyti akis" ir neskubant sukurti savo istorijos variantą, įkvėptą regėtų simbolių žaismo.

Dovilė Gudačiauskaitė kūriniu "Balta balta diena" cituoja žymaus vokiečių menininko Josepho Beuyso veltinio kostiumą, jį dekonstruodama. Kostiumą autorė išardo į atskiras dalis ir jas išsiuvinėja lietuvių tautodailės motyvais. Taip, pasak O.Žukauskienės, aktualizuodama primirštą J.Beuyso "dvasinės šilumos" sampratą ir kartu užmegzdama provokuojantį dialogą su iškiliu meno istorijos autoritetu apie meno medžiagą ir tolesnę kūrybinę raidą.

Monikos Žaltauskaitės-Grašienės darbas "Penelopės drapanos" – draperijos motyvo pakartojimo ir perkūrimo aktas žakardiniame audinyje ir gali būti perskaitomas kaip aliuzija į antikinės draperijos vaizdinį.

"Geismą, jausmą, ekstazę ar akimirkos žavesį išreiškiančios draperijos šokančių menadžių, maloningųjų madonų ir kenčiančių šventųjų paveiksluose, portretuose ir kino filmuose yra poetiškos metaforos, nusakančios nerimastingas ir pakilias dvasines būsenas, sunkias būties akimirkas ir gražią kasdienybės ornamentiką", – poetizuoja O.Žukauskienė. "Penelopės drapanos" išreiškia ne tik kiekvienoje moteryje slypinčią dalį Penelopės, bet apskritai šis kūrinys kalba apie žmogaus tikrąją savastį, papildytą prisiminimais ir būties paieškomis.

Tekstilės meistrės Laimos Oržekauskienės tapiserijų ciklas "Dedikacija tėvui. Palata Nr.1" atveria egzistencinio patyrimo blyksnį. Stambiu planu pateiktas užvalkalo motyvas – visiškai paprastas, minimalus, be jokių nereikalingų, dėmesį blaškančių detalių. Tai vieno pojūčio, neužginčijamo suvokimo, persmelkiančio potyrio užfiksavimas. Gilaus, intymaus išgyvenimo praskleidimas.

Medijų nulemta šiandiena

Inga Likštaitė darbuose "Šuoliuojanti" ir "Ratu" išryškina tų pačių motyvų sąskambius skirtingose kūrybinėse medijose. Vieną kūrinio dalį sudaro videofilmas, kuriame pagauti muzikos garsų juda du šokėjai, o kitoje kūrinio dalyje – aštuoni drobės gabalėliai, kuriuose išsiuvinėtas šuolį atliekančios moters vaizdinys.

Mažųjų drobelių dygsniai pereina į ekraną, susipina su šokančiais kūnais. Šokio choreografija ir vaizdo projekcija tarsi nuaudžia nematomą tekstilės kūrinį, kurį žiūrintysis gali liesti akimis.

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė savo kilimų, sukurtų iš dėvėtų megztų drabužių, raštuotų audinių kolekcija "Repeated" atspindi asmens saviraiškos, dvasinio gyvenimo, susimaišiusio su įvairių patirčių fragmentais, citatomis, replikomis – tarsi nunešiotais drabužiais, vaizdinį.

Neribotos šiuolaikinio pasaulio galimybės leido daug ką sukurti, išrasti, įgyvendinti. Anot O.Žukauskienės, išnykusią galią kurti naujas menines tikroves, išrasti kažką iš esmės keičia jutimiškas, kasdienis žvilgsnis į mus supantį pasaulį, užmirštų ar primirštų daiktų, patirčių pynimas, perkūrimas, pakartojimas, pasižymintis meditacija, žaisme, ironija, refleksija, kuri nuramina sielą ir laikinai atkuria mūsų vidinį vientisumą. Šiuolaikiniam kūrėjui kyla noras savo patirtis, nuojautas, pastebėjimus perkelti į dabartinį kontekstą, siekiant sužadinti žiūrovų emocijas.

Almyra Weigel objektų ir instaliacijų projektuose "Siūlai siūlai, susivykit" ir "Vakariniuose rajonuose lietus", žaisdama atmintimi ir idėjomis, kuria globalaus pasaulio paveikslą, kuriame susipina tikrovės ir virtualaus pasaulio vaizdiniai, įtraukia žiūrovą į nesibaigiantį labirintą.

Vaizdų, garsų, spalvų chaotiškas judėjimas šiuolaikiniame pasaulyje skleidžiasi Jelenos Škulienės kūrinyje "neralaiko.lt". Loretos Švaikauskienės skulptūriniuose objektuose, per spalvos intensyvumą, aliuziją į popkultūrą ir erotiškumą taip pat prasiskleidžia mūsų dabartinis pasaulis. O štai Violeta Laužonytė videokūrinyje "Pasienio kontrolė" perteikia natūralų gamtos tekstiliškumą.

Aštri apgavystė

Ernesta Dikinytė darbe "Užklotas. Funkcija-antifunkcija" pabrėžia, kokia trapi riba skiria iliuziją nuo tikrovės. Adatėlėmis nusagstytas audinys žaidžia su žiūrinčiojo suvokimu: žvelgiant į darbą iš toli, atrodo taip, tarsi užklotas būtų minkštas, prabangus, tarsi kviestų prisėsti, tačiau priėję arčiau ir įsižiūrėję į audeklo pūkelius – tūkstančius adatėlių, suprantame buvę apgauti. O gal apsigavome patys?

Šiuolaikinė tekstilė – nenuspėjama, įvairialypė, konceptuali. Paliečianti aktualias nūdienos problemas. Joje susipina asmeniniai autorių išgyvenimai, patirtys ir atsiminimai. Norint pajausti parodoje "Laiko drobulė" eksponuojamus darbus, didelių pastangų nereikia. Nuoširdumas ir atidumas smulkiausioms kūrinių detalėms paperka, skatina stabtelėti ties kiekvienu darbu ilgėliau, įsiklausant į jo kuždesius.


Kas? Paroda "Laiko drobulė".
Kur? Paveikslų galerijoje.
Kada? Veikia iki 2015 m. sausio 11 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių